Lietuvos generalinis konsulatas Karaliaučiuje

Lietuvõs generãlinis konsulãtas Karaliáučiuje, nuo 1934 – Generãlinis konsulãtas Karaliáučiuje, veikė 1921–1939. Konsulo pareigas ėjo: Vytautas Jonas Gylys (1921 VIII 1–1922 VIII 16); vicekonsulas K. Hermanas Hasfordas (laikinai ėjo ir konsulo pareigas nuo 1922 VIII 16); Kremeris (?); Juozas Gabrys (nuo 1926 III 1); Antanas Kalvaitis (1926 XII–1928); Juozas Brėdikis (nuo 1931 IX); Jonas Budrys (1928–1936 VIII); Leopoldas Dymša (nuo 1936 IX 1). Be konsulo, 1923 dirbo 4 žmonės: vicekonsulas K. H. Hasfordas, sekretorė Anelė Veitaitė, daktilografė Agota Milčienė ir sargė-kurjerė Henrieta Lidemanienė. 1939 VII 15 sekretoriais dirbo: Ottonas Paleikaitis (paskirtas 1935 I 17), Kazys Algenis, Bronė Barkauskienė. Iš pradžių Lietuvos Respublikos konsulatas dirbo nuomojamose patalpose. 1934 sausį įsigijo 2 aukštų namą, kuriame galėjo gyventi tarnautojai ir taip išvengti nuolatinio sekimo. Konsulato uždaviniai politinėje srityje: 1. Artimų santykių su prūsų valdžios vietos organais (Oberregierungspräsidentu ir kitais) užmezgimas ir palaikymas. Šių įstaigų žodis padėjo suformuoti Berlyno vyriausybės požiūrį įvairiais su Lietuvos Respublika susijusiais klausimais. 2. Kontaktų su apygardoje gyvenančiais lietuviais (ypač apie Labguvą) užmezgimas bei jų subūrimas. 3. Nelegalių karinių organizacijų Rytprūsiuose veiklos sekimas bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos informavimas apie jų planus. 4. „Antivalstybiškai nusistačiusių gaivalų“, susisiekiančių su Lenkija per Karaliaučių, sekimas ir šios informacijos perdavimas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (URM). Ekonomikos srityje konsulato uždavinys – gaivinti ir intensyvinti prekybinius santykius, propaguoti lietuviškus gaminius, ieškoti jiems rinkų, kelti Lietuvos Respublikos firmų bei prekybininkų kreditingumą, daryti užpirkimus Karaliaučiuje, Elbinge ir kitur. Lietuvos Respublikos URM patarė konsulatui palaikyti glaudesnius santykius su vietiniais prekybininkais importuotojais (ypač su Handelskamera), t. p. tučtuojau reaguoti į vietos spaudoje bei tarp prekybininkų ir pramonininkų skleidžiamus gandus apie Lietuvos Respublikos pirklių neišmanymą, pablogėjusią ekonominę ir finansinę būklę. Patarta dalyvauti kasmetėse Karaliaučiuje rengiamose pavasario ir kitose mugėse. Pagrindinis uždavinys – konsulinių funkcijų vykdymas. Konsulas buvo atsakingas už pasų ir vizų išdavimą. 1922–1923 konsulate kasdien lankydavosi apie 100 žmonių. 1922 išduotos 5623, o 1923 (iki rugsėjo) – 2105 vizos. 1921–1922 konsulatas padėjo nušviesti Rytprūsių ir Berlyno spaudoje svarbiausius Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimus, Karaliaučiuje įsteigė biurą, kuris tuo rūpinosi. Informacija skelbta Karaliaučiaus spaudoje ir Berlyno didžiuosiuose laikraščiuose (Deutsche Allgemeine, Tag, Berliner Tageblatt). Konsulatas t. p. informavo URM apie Vokietijos organizacijų (pvz., ORGESCH, Heimatbundo) veiklą, politikos bei kultūros vokiečių renginius Karaliaučiuje, siuntė žymesnių oratorių kalbų tekstus, žymių Vokietijos politikų (pvz., Rytprūsių oberprezidento Siehro) ar kariškių (pvz., Paulio Hindenburgo) keliones ir vizitus krašte. Konsulas informavo Lietuvos Respublikos URM apie formuojamą Rytprūsių gyventojų nuomonę, akylai stebėjo Lenkijos konsulato veiklą Karaliaučiuje, informavo apie lenkų karinių dalinių judėjimą, procesus, permainas Lenkijos konsulate Karaliaučiuje; įvairias akcijas bei kultūros renginius, pokalbius, susitikimus, vizitus, Lietuvos dvarininkų „gydymąsi“ sanatorijose Karaliaučiuje bei masinį lenkų veržimąsi į Lietuvos Respubliką per konsulatą. Daugiausia problemų būta dėl vizų išdavimo Lenkijos piliečiams, vykstantiems į Lietuvos Respubliką (leidimus konsulatas išduodavo tik URM pritarus) bei vizų išdavimo Lietuvos Respublikos piliečiams, vykstantiems per Danzigo koridorių į Vokietiją, vilkinimo. Konsulas informuodavo URM apie politines nuotaikas krašte, įvairių visuomenės sluoksnių bei spaudos požiūrį į britų, prancūzų bei lenkų politiką. Konsulato aptarnaujamoje teritorijoje 1933 gyveno 306 Lietuvos Respublikos piliečiai, iš jų: 3 Rytprūsių apygardose (Marienwerderio, Karaliaučiaus, Allensteino) – 235 ir laisvojo Danzigo miesto teritorijoje – 71 asmuo (1 lentelė). Ryšiai tarp krašte gyvenusių Lietuvos piliečių ir konsulato buvo menki. Studentai ar moksleiviai kreipdavosi į konsulatą norėdami pratęsti pasų galiojimo laiką ar prašyti liudijimo dėl kelionės geležinkeliu lengvatų. Konsulinio tarpininkavimo dažniausiai prireikdavo iš Lietuvos atvykusiems piliečiams. 1933–1935 konsulatas informavo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją apie permainas Vokietijoje naciams atėjus į valdžią: žydų knygų deginimą, komunistų suėmimus, nacionalsocialistų suvažiavimus, neparankių dvasininkų atleidimą (kunigų areštavimą bei katalikų spaudos varžymą), „kariškų dienų“ rengimus ir kita. 1937 XI 25 Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija prašė konsulatą surinkti medžiagą apie Rytprūsių administracijos, teismų ir policijos organizacijas. Ministeriją domino Rytprūsių civilinės administracijos teritorinis padalijimas, administracijos padalinių vadovai, jų hierarchinė priklausomybė, funkcijos, administracinių padalinių teritorijos dydis bei svarbesni pareigūnai. Ministerijai siųstos išsamios ataskaitos apie 4 metų planą, priemones jam įgyvendinti, kortelių įvedimą įvairiems produktams ir kita. 1930 ir 1932 konsulas J. Budrys buvo sudaręs ir užregistravęs prie Karaliaučiaus universiteto aukštųjų mokyklų lietuvių studentų draugiją. Jos nariai rinkdavosi konsulate 2 kartus per mėnesį. Draugija egzistavo iki 1933, kol joje buvo studentų iš Didžiosios Lietuvos. Per konsulatą skatinti bei palaikyti kultūros ir sporto ryšiai tarp Karaliaučiaus ir Lietuvos Respublikos. Konsulas L. Dymša siekė glaudesnių santykių su vietos spauda. Tam pritarė ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Juozas Urbšys net rekomendavo aplankyti svarbiausių spaudos organų redaktorius ir užmegzti su jais formalius santykius. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius visomis įmanomomis progomis siūlė „įrodinėti jiems, kad vokiškos spaudos skleidžiamos žinios apie mūsų parsidavimą Sovietų Rusijai yra grynas, niekuo nepagrįstas prasimanymas“. 1939 įvairiomis progomis konsulatas siekė glaudinti akademinius ryšius. 1939 II 23 surengtas priėmimas prof. von Richthofenui, doc. Jansenui ir 6 archeologijos studentams. Aptarti priešistorės tyrimo klausimai, bendradarbiavimas su dr. Jonu Puzinu. Prieš konsulatą būta ir išpuolių. 1933 I 30 Adolfui Hitleriui tapus reichskancleriu ir žiniai pasiekus Karaliaučių, jo darbuotojai sulaukė grasinamų skambučių. 1935 III 26, Karaliaučių pasiekus žiniai apie sprendimą Neumanno–Sasso byloje, prie konsulato įvyko antilietuviška demonstracija. Buvo susirinkę apie keliasdešimt tūkstančių žmonių. Nuo įsiveržimo konsulato pastatą ir jo darbuotojus tuo metu saugojo keletas šimtų policininkų bei feldjėgerių. Konsulatas 1933–1940 turėjo stebėtoją Danzige. Lietuvos Respublika negalėjo steigti konsulinės atstovybės Danzige, nes būtų tekę prašyti egzekvatūros Lenkijoje. Danzigas buvo aptarnaujamas iš Karaliaučiaus, tačiau konsulas tegalėjo nuvažiuoti ten keliskart per metus. Konsulas J. Budrys 1933 X 10 siūlė pasiųsti į Danzigą patikimą žmogų, kuris būtų išrinktas Lietuvos piliečių draugijos reikalų vedėju, o faktiškai padėtų atlikti konsulinį darbą. Tokiu žmogumi pasiūlytas patyręs konsulato darbuotojas Jonas Kutra. 1935 rugpjūtį jis įtrauktas į konsulų, reziduojančių Danzige, sąrašus. Stebėtojas turėjo išnagrinėti padėtį vietoje, padėti lietuvių kolonijai, teikti informaciją apie Lietuvos Respublikos muitus, informuoti laivus apie tranzitinio sandėlio prekes ir kita. 1935 konsulas Karaliaučiuje prašė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos leidimo konsuliniam agentui išdavinėti vizas Danzige, nes tai padidintų keleivių judėjimą per Klaipėdos uostą (ypač keliaujantiems tranzitu). Nesant santykių su Lenkija, Danzigas buvo vieta, kur „susitikdavo veikėjai iš Vilnijos su žmonėmis iš Kauno“. Abi pusės naudojosi konsulinio agento paslaugomis. Be to, konsulinis agentas palaikė ryšius su latvių, sovietų generaliniais konsulais, prancūzų konsulu, t. p. ryšius su Senato užsienio reikalų skyriumi; iš jo parūpindavo medžiagos Klaipėdos uosto direkcijai iš Gdynės ir Danzigo, informuodavo spaudą.

Sandra Grigaravičiūtė