lietuviški kalendoriai
lietùviški kalendõriai, svarbūs, turinio ir struktūros požiūriu ištobulinti, masiškiausiai paplitę Mažojoje Lietuvoje leidiniai, skirti daugiausia vidutinio intelekto kaimo skaitytojui. Juose pateikta universali medžiaga, apėmusi visas mokslo šakas ir grožinę kūrybą. Leisti įvairių tipų. Skyrėsi jų forma (knygelės, lakštai ir nuplėšiami), apimtis (nuo 50 iki 224 puslapių), paskirtis (komerciniai, reklaminiai, šviečiamieji), turinys. Pirmasis lietuviškas kalendorius – Erdmono Šesnako parengtos ir 1846 Klaipėdoje išspaudintos Prūsiškos kalendros ant meto 1847. Leistas iki 1879 (nuo 1869 Tilžėje). Leidėjai: Friedrichas Wilhelmas Horchas, vėliau – Johannas Axtas, Friedrichas Wilhelmas Siebertas, Reylaenderiai. Iš viso Mažojoje Lietuvoje 1846–1939 pasirodė 35 pavadinimų lietuviškų kalendorių. Jų leidimo svarbiausi centrai buvo Klaipėda, Priekulė ir Tilžė. Reikšmingiausi ir ilgiausiai ėję lietuviški kalendoriai kaizerio valdymo laikais: Jurgio Traušio Priekulėje leistos Evangeliškos kalendros (nuo 1886 – Evangeliškosės kalendros) (1866–1913); Martyno Šerniaus parengtos Lietuviškos kalendros (nuo 1879 – Lietuviškosios kalendros) (Klaipėda, 1877–1914), „Tilžės keleivio“ kalendros (1884–1922) ir O. von Mauderodės Lietuviškos kalendros (Tilžė, 1885–1923). Visų jų paskirtis buvo komercinė. Po Mažosios Lietuvos 1920 padalijimo svarbiausias pozicijas užėmė šviečiamieji lietuviški kalendoriai – Enzio Jagomasto leistos Lietuviškos kalendros (Tilžė, 1924–1939) ir Mažosios Lietuvos kalendorius (Klaipėda, 1926–1939). Jie tuo metu geriausiai atitiko lietuvių visuomenės tautinius ir dvasinius interesus, formavo politinę pasaulėžiūrą. Lietuviški kalendoriai turinio kokybė tiesiogiai priklausė nuo sudarytojų-redaktorių. Beveik visi jie buvo mokytojai, gerai žinoję skaitytojų polinkius. Mažosios Lietuvos svarbiausius lietuviškus kalendorius rengė įvairių laikraščių redakcijos. Visų struktūra vienoda, susidedantys iš 3 dalių: informacinės, literatūrinės ir komercinės. Informacinės dalies turinį iš pradžių buvo griežtai nustačiusi Prūsijos vyriausybė, vėliau jis toks ir liko. Visi lietuviški kalendoriai privalėjo spausdinti: sisteminį metų dienų sąrašą žymint krikščioniškas datas, Zodiako ženklų aiškinimus, duomenis apie valdančiąsias Prūsijos (nuo 1871 – Vokietijos) dinastijas, mokesčius, mugių rodykles. Leidėjai savo nuožiūra pateikdavo ir kitokios informacijos. Dažname kalendoriuje būdavo chronologinių lentelių su svarbiausiomis Prūsijos valstybės, įvairių kalendorių įvedimo, svarbiausių įvykių (parako ir patrankų, knygų spausdinimo, laikrodžio, žiūronų išradimo ir kitomis) datomis, straipsnių apie laiko skaičiavimo būdus, metų laikų bei Saulės ir Mėnulio užtemimo prognozes. Stiprėjant lietuvių tautiniam sąjūdžiui, leidėjai pradėjo fiksuoti lietuvių tautai reikšmingus įvykius. Daug dėmesio tam skyrė Martynas Jankus, Kristupas Voska, Otto von Mauderodė. Literatūrinė dalis turėjo savo struktūrą. Iš pradžių spausdintas eiliuotas naujametis kreipimasis arba sveikinimas, po jo – istorijos, beletristikos ir mokslo pažinimo kūriniai, pabaigoje – praktiniai patarimai, patarlių, priežodžių bei anekdotų rinkinėlis. Literatūrinės dalies baigiamasis eilėraštis dažniausiai primena paskutinės valandos neišvengiamumą. Būdingas bruožas – kūrinių anonimiškumas. Komercinės reklamos dalis – skelbimai, vadinti Apsakymais, lietuviškuose kalendoriuose atsirado apie 1890. Jos apimtis nuo keleto iki 80 puslapių. Skelbimo tekstas, pateikimo būdas ir įterpimo vieta priklausė nuo sudarytojo išradingumo. Plačiai reklamuota knygų ir kitokia prekyba, pramonė, amatai, buities paslaugos. Bendras lietuviškų kalendorių tiražas XX a. pradžioje – 30 000–35 000 egzempliorių. Ne vėliau kaip 1872 kalendoriai pasiekė kiekvieną lietuvininkų šeimą, spaudos draudimo laikotarpiu išplito ir Didžiojoje Lietuvoje, ypač Paprūsėje.
Dar skaitykite kalendros.
L: Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996; Knygotyra: enciklopedinis žodynas. V., 1997; Kaunas D. Knygos dalia. V., 1999.
Iliustracija: „Prūsiszkų Kalendrų ant Meto 1847“ antraštinis lapas / lš Domo Kauno knygos „Knygos dalia“, 1999
Iliustracija: „Prūsų Lietuvių Balso Kalendrų 1920 Metams“ viršelis
Iliustracija: „Prūsų Lietuvos Kalendrų 1921 Metams“ viršelis
Iliustracija: „Mažosios Lietuvos Kalendoriaus 1936 Metams“ viršelis
Iliustracija: „Jagomasto Lietuviškų Kalendrų 1938“ viršelis
Iliustracija: „Jagomasto Lietuviškų Kalendrų 1938“ balandžio mėnesio puslapis