vokiečių kalbos įtaka Rytprūsių lietuvininkų kalbai
vókiečių kalbõs taka Rýtprūsių lietùvininkų kabai. Iki XIX a. vidurio lietuvių kalba Prūsijos karalystėje turėjo geresnes sąlygas viešajame gyvenime nei Rusijos valdytoje Didžiojoje Lietuvoje. Prūsijos centrinė valdžia lietuvių atžvilgiu buvo geranoriška, priverstinės germanizacijos dar nebuvo. Tačiau stengtasi sudaryti sąlygas savaiminiam lietuvių vokietėjimui. Po 1873 lietuvių kalba išstumta iš viešojo gyvenimo, mokyklų ir bažnyčių. Sparčiai mažėjo lietuviškai kalbančių žmonių. Vokietiją valdant Adolfui Hitleriui lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje beveik išnyko. Suvokietintų lietuvių vartota vokiečių kalba buvo atmiešta gausiais lietuvių kalbos elementais. Daugelį jų perėmė ir vietiniai vokiečiai. Buvo ir priešingas procesas – vokiečių kalba labai stipriai veikė Rytprūsių lietuvininkų kalbą.
Svarbiausi šaltiniai tiriant vokiečių kalbos įtaką Rytprūsių lietuvininkų kalbai – XIX–XX a. pradžios lietuviška spauda, archyvinė medžiaga, laiškai, dokumentai, rankraščiai (didelė dalis jų sunaikinta), lietuvių dialektologų pokario ekspedicijose surinkti duomenys iš mažlietuvių, atsikėlusių į Didžiąją Lietuvą. Vertingi Jurgio Gerulio ir Walterio Fenzlau tyrimai, Kazimiero Almino (Alminausko) germanizmų žodynas, kuriame pažymėti Rytprūsiuose vartoti vokiški skoliniai.
Lietuvių kalba Rytprūsiuose nuo XIX a. pabaigoje įsivyravusios dvikalbystės labai pakito, išplito vokiška tartis. Minkštuosius priebalsius imta tarti kietai. Minkšti išliko tik k, g. Vietoj, pvz., važiúočiau, džióviau, žemiaũs, kárvių, pečių tarta važúočiau, džóvau, žemaũs, kárvų, pečų ir t. t. Vietoj lietuviško kietojo ir minkštojo l atsirado vokiečių vidurinis, dėl to, pvz., žodžiai lãbas, glúosnis tarti liãbas, gliúosnis. Gramatikoje minėtinas prielinksnio į+galininkas konstrukcijos įvedimas vietoj vietininko linksnio (kaip vokiečių kalboje), pvz., gyvenu į Tilžę < liet. gyvenu Tilžėje, karvės ganosi į pievas < liet. karvės ganosi pievose. Po neiginio vietoj kilmininko atsirado galininkas, pvz., neturiu arklį < liet. neturiu arklio. Šalutiniuose sakiniuose veiksmažodis atsidurdavo gale, gausėjo pažodinio vertimo atvejų, stipriai paveikta leksika, brovėsi vokiški terminai. Pvz., valdžios įstatymas, valdymas: giriktas – teismas, vok. Gericht; gizecas – įstatymas, vok. Gesetz; pustas – paštas, vok. Post. Karo tarnyba: elmis – šalmas, vok. Helm; giviera – šautuvas, vok. Gewehr; zėbelis – kardas, vok. Säbel. Pareigos, užsiėmimas: dyneris – tarnas, vok. Diener; naktvekteris – naktinis sargas, vok. Nachtwächter; pirstelis – girininkas, vok. Förster. Bažnyčia, švietimas, spauda: bybelės – Biblija, vok. Bibel; ceitunga – laikraštis, vok. Zeitung; šiūlė – mokykla, vok. Schule. Mėnesių pavadinimai: janvorija – sausis, vok. Januar; mercas – kovas, vok. März; oktoberis – spalis, vok. Oktober. Maistas, namų apyvoka: cukaras – cukrus, vok. Zuker; kartupelis – bulvė, vok. Kartoffel; zakas – maišas, vok. Sack. Kitokie žodžiai: briliai – akiniai, vok. Brille; brišas – gaivus, vok. frisch; inzelis – sala, vok. Insel; pėleris – klaida, vok. Fehler; tėja – arbata, vok. Tee; zilba – skiemuo, vok. Silbe. Daugelio skolinių šaltinis buvo ne vokiečių bendrinė kalba, bet Rytprūsiuose paplitusi vokiečių tarmė (vok. Plattdeutsch), pvz., dišerė – stalius; plg. bendrinėje kalboje Tischler; katilikis – katalikas; plg. bendrinėje kalboje Katholik; pestingė – tvirtovė; plg. bendrinėje kalboje Festung; zypa – muilas; plg. bendrinėje kalboje Seife ir kita. Iš vokiškų skolinių pasidaryti nauji žodžiai su lietuviškomis priesagomis, pvz., krygiauti – liet. kariauti (iš vok. Krieg – karas); rotininkas – liet. patarėjas (iš vok. Rat – patarimas) ir kiti. Atsirado mišrių sudurtinių žodžių, pvz., pietstundis < liet. popietinė valanda. Pakito ne tik bendrinė leksika, bet ir tikriniai žodžiai, plg. vardus Ansas (vok. Hans, liet. Jonas). Lietuviškas pavardes imta artinti prie vokiškų, pvz., iš Gedkantas atsirado Jetkant, iš Kėkštaitis – Koeckstadt, iš Motiekaitis – Mottegat, iš Preikšas – Preugsch.
Rytprūsių lietuvių kalba jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo sparčiai degraduoti. Tai skatino lietuviškai netaisyklingai kalbėję intelektualai (mokslus ėję Vokietijoje), kunigai. Tarpukariu Klaipėdos krašte lietuvių kalbos degradaciją pristabdė lietuvių bendrinės kalbos įtaka, lietuviška mokykla, spauda. Tačiau Rytprūsiuose lietuvių kalba artėjo prie sunykimo.
Dar skaitykite Rytprūsių vokiečių kalbos lituanizmai.
Zigmas Zinkevičius