Vėlių Velykos

Žaliasis ketvirtadienis, Žaliasis (Didysis) četvergas, pavasarinė mirusiųjų paminėjimo šventė.

Vėli Velýkos (vok. Gründonnerstag), Žaliasis ketvirtadienis, Žaliasis (Didysis) četvergas, pavasarinė mirusiųjų paminėjimo šventė. Pirmą kartą minima XVII a. rankraštiniame lietuvių–vokiečių kalbų žodyne, vėliau Jokūbo Brodovskio, Jono Richterio, Pilypo Ruigio, Kristijono Gotlybo Milkaus, Frydricho Kuršaičio žodynuose. Mykolas Miežinis 1894 lietuvių–latvių–lenkų–rusų kalbų žodyne pateikė Vėlių Velykų sinonimus: vėlių pėtnyčia ir vėlių durelės. Vėlių Velykos sietinos su tikėjimu, žinomu visoje Lietuvoje (ir Mažojoje Lietuvoje), kad vėlės šios šventės dieną lanko gyvuosius, eina į bažnyčią. Tikėjimų apie Vėlių Velykas Mažojoje Lietuvoje užrašęs Jonas Basanavičius: Pagal pasakojimus žaliojo (didžiojo) četvergo vakarą vėlės, arba mirusiųjų dvasės, į bažnyčią eina, todėl ta diena yra „vėlių Velykos“ vadinama. Mažojoje Lietuvoje Vėlių Velykų dieną moterys persodindavo kambarines gėles: tikėta, kad tokią dieną jos persodintos gerai augs visus metus. Vėlių Velykos išliko iki XX a. 4 dešimtmečio.

Dar skaitykite: mirusiųjų paminėtuvės, Mirusiųjų šventė.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. V., 1998; Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė. K., 2001.

Rimantas Balsys