vakarėliai

vakarliai, pasilinksminimo forma. Mažojoje Lietuvoje vakarėlius smarkiai ribojo evangelikų liuteronų surinkimininkai, kurie bet kokią jaunimo pramogą laikė nuodėme. Šaltuoju metų laiku vakarėliai buvo rengiami uždarose patalpose, daugiausia karčemose ir restoranuose. Vakarėliuose buvo šokama, dainuojama, žaidžiama įvairūs žaidimai, einami rateliai, bendraujama, sprendžiami įvairūs klausimai. Vakarėlius rengiant privačioje teritorijoje reikėjo gauti šeimininko leidimą: tą darydavo savininko dukterys ar sūnūs, o jei rengdavo pas vienišus žmones – vaikinai. Rinktasi nuolatinėse vietose arba paeiliui kiekvieno troboje, kur gyveno jaunimas. Vakarėliams ieškodavo erdvesnių bei modernesnių trobų. Noriai jaunimą įsileisdavo tekamo amžiaus dukterų turėję šeimininkai. Vakarėliai vykdavo kasdien tarpušvenčiu. Tokius vakarėlius XIX a. viduryje Stalupėnuose minėjo Carlas Cappelleris: Visą čėsą nuo Kalėdų iki Trijų karalių mažai dirbo. Moters neverpė. Jaunieji ėjo kožną vakarą į jaunimą; tik kad subatos vakars atėjo, tai namie pasiliko. Šits jaunimas, arba vožynis, ėjo paeiliui pas kožną gaspadorių. Čia nei muzikės, nei gėrimo nebuvo, ale tik štukavojo ir dainavo, ir pasipasakojo, ką kas naujienos turėjo, ir lošimais čėsą pravarė. XIX a. pabaigoje jaunimas susieidavo ir prie sūpynių. Vakarėlius mėgdavo rengti darbų pabaigtuvėms. Eduardas Gisevius aprašė XIX a. pabaigoje matytas linamynio talkos pabaigtuves Ragainės apylinkėse. Tokius pasilinksminimus rengdavo šeštadieniais. Vakarėliai buvo rengiami ir po rugiapjūtės talkų. Daug jaunimo susiburdavo per Jonines, kurios tarpukariu Klaipėdos krašte tapo jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų metine švente. Per jas buvo ieškoma paparčio žiedo, rengiamos jaunimo sudėtinės vaišės.

L: Lietuvininkai. V., 1970; Šaknys Ž. B. Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. V., 2001.