Trylikos metų karas

Trýlikos mẽtų kãras, 1454–1466 karas tarp Lenkijos ir Kryžiuočių ordino. Kilo Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui IV Jogailaičiui įsikišus į KO vidaus reikalus, siekiant atgauti Vyslos žiotis su Dancigu ir Pamariu. Buvo pasinaudota kilusiu Prūsijos miestiečių ir bajorų nepasitenkinimu Ordino autokratine valdžia – miestai neturėjo prekybos laisvės, bajorija privilegijų, kaip kituose kraštuose, juos slėgė mokesčiai. Kovai su riteriais dėl laisvių 1440 įsteigta Prūsiškoji sąjunga. Ordinas, kiršindamas miestus su žemvaldžiais, nesėkmingai mėgino skaldyti Prūsiškąją sąjungą. Konfrontacija paaštrėjo Ordino didžiuoju magistru išrinkus Liudviką Erlichshauseną. Jis Prūsiškąją sąjungą skundė popiežiui ir Šventosios Romos imperijos imperatoriui Vokietijos karaliui Frydrichui III. Ordinui pavyko išrūpinti, kad imperatorius Prūsiškąją sąjungą pripažintų nelegalia. Dėl to 1454 Prūsijoje kilo vidaus kova, į kurią įsitraukė ir Lenkija. Vasario mėnesį Jono Bayseno vadovaujama sukilėlių delegacija dėl paramos susitiko su Kazimieru IV Jogailaičiu. Kovo 6 d. šalys sutarė dėl Prūsijos prijungimo prie Lenkijos sąlygų: ji turėjo tapti autonomine Lenkijos dalimi su Seimu ir valdoma karaliaus vietininko. Miestai gavo laisvę prekiauti su Lenkija ir Vakarų Europos šalimis, diduomenei suteiktos tokios pat teisės, kaip ir lenkų didikų, sumažinti mokesčiai, palikta vokiečių kalba. Pasirašius susitarimą Lenkija Ordinui paskelbė karą. Sukilėliai kontroliavo beveik visą Prūsiją, juos palaikė Hanzos centras Liubekas. Ordinas telkė pajėgas Marienburge, Stumdorfe, Choinicuose. 1454 prie Choinicų pilies lenkai pralaimėjo pirmą mūšį. Karas pakrypo Ordino naudai, jis pradėjo atsiiminėti miestus. Atsilaikė Dancigas, Elbingas, Torunė, Kulmo žemė, dalis Pamario. Buvo kariaujama ir jūroje, nuolat veikė sukilėlių laivynas Dancige. 1456 buvo išblaškytas Ordinui į pagalbą plaukęs danų laivynas, dėl to Danija Lenkijai paskelbė karą. Į Trylikos metų karą įsitraukė Skandinavija ir Hanzos miestai. Ordiną parėmė Vokietijos karalius, vokiečių žemių kunigaikščiai, o sukilėlius smerkė popiežius. Kazimieras IV Jogailaitis telkė pajėgas, reformavo karių šaukimo sistemą, Lenkijoje įvedė papildomus mokesčius, jai pinigus skyrė sukilę miestai. Į Ordino pusę perėjo stiprių žemių valdytojai, jį rėmė Brandenburgo kurfiurstija, Varmės vyskupas paskelbė neutralumą. Lenkai buvo nustumti į pietvakarius už Nogato upės ir įsitvirtino prie Vyslos žemupio tarp Kulmo ir Graudenzo miestų. Popiežius ir Šventosios Romos imperatorius vertė Lenkiją taikytis, panaikinti Prūsiškąją sąjungą ir sutartį dėl Prūsijos inkorporacijos į Lenkiją. Kazimieras IV Jogailaitis nenusileido ir 1460 užėmė Marienburgą. 1462 lenkai sutarė su čekais kovoti bendrai prieš imperatorių ir popiežių. Čekijos karalius Jurgis Padebradas, remdamas Kazimierą IV Jogailaitį, skatino čekų algininkus trauktis iš Ordino kariuomenės. Lenkijos padėtį sustiprino naujai sutelktos Prūsiškosios sąjungos karinės pajėgos. 1462 sąjungininkai prieš kryžiuočius laimėjo svarbų mūšį Rytų Pamaryje. Sukilėlių laivynas blokavo Ordino susisiekimą Baltijos jūra. Stokodamas karinių resursų Ordinas dar 4 metus kariavo, bet 1466 sąjungininkams užėmus Choinicų pilį, kapituliavo. Tarpininkaujant popiežiaus legatui pasirašyta Torunės taikos (2) sutartis. Pagal ją Lenkijai atiteko: Rytų Pamarys, Kulmo ir Michałowo žemės, Elbingas, Marienburgas ir Varmės vyskupija, o Ordino didysis magistras tapo Lenkijos karaliaus vasalu. Lenkija, tikėdamasi lengvai laimėti, karą pradėjo neatsiklaususi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, kurie dėl to pareiškė nepasitenkinimą. Žemaičiai, vadovaujami Jono Kęsgailos, pasinaudodami karu, 1454 rugpjūtį savarankiškai įsiveržė į Klaipėdą, kurią laikė užėmę kelis mėnesius, iki 1454 lapkričio. Tuomet tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos buvo įvykęs konfliktas dėl Podolės ir Voluinės. Lenkai, baimindamiesi galimos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paramos Ordinui, 1454 Brastos seime prašė Lietuvos didikų neremti Ordino; tam Seime buvo pritarta. Todėl Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė per visą Trylikos metų karą laikėsi neutraliteto.

L: Dundulis B. Lietuvos užsienio politika XVI a. V., 1971; Urbanas W. Žalgiris ir kas po jo. V., 2004; Volumina Legum, t. 1. Petersburg, 1859; Gόrski K. Państwo krzyżackie w Prusach. Gdańsk-Bydgoszcz, 1946.