slavizmai Mažosios Lietuvos raštuose

slavzmai Mažõsios Lietuvõs rãštuose. Pirmuosiuose Mažosios Lietuvos lietuvių raštuose randama slavizmų, t. y. skolinių iš slavų kalbų. XVI a. jų buvo daug daugiau nei germanizmų. Net palyginti pavyzdinguose Kristijono Donelaičio raštuose slavizmų buvo 4 kartus daugiau nei germanizmų. Martyno Mažvydo katekizme tik 30% slavizmų buvo visuotiniai žinomi žodžiai, o likę – tik šiek tiek paplitę aukštesnio sluoksnio gyventojų kalboje (vartoti šalia lietuviškų atitikmenų). Daugelio slavizmų paprasti žmonės nesuprato. Net praėjus 150 metų Gumbinės parapijos kunigas Michaelis Mörlinas reikalavo (1706) pašalinti iš religinių raštų svetimybes, nes žmonės jų ne tik nesupranta, bet nemoką net ištarti. Kaip pavyzdį jis nurodė to meto bažnyčios rašomosios kalbos slavizmus večerė (weczere), sakydamas, kad šį žodį iš 100 žmonių žino vos 2 ar 3. Be tradicinių ano meto slavizmų, vartotų ir Didžiojoje Lietuvoje (ten taip pat paprastiems žmonėms sunkiai suprantamų), buvo nemaža ir specifinių, būdingų tik Mažajai Lietuvai (dalis polonizmų), pvz., atstanka – liekana; česnis – vaišės; delmonas – kišenė; glūpas – kvailas; grečnas – geras, tinkamas; rabata – darbas; viežlybas – garbingas, padorus ir kita. Mažojoje Lietuvoje slavizmų atsirado per raštus autorių, kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaiktystės (tokie kurį laiką sudarė daugumą), arba į raštus pateko iš šnekamosios aukštesnių sluoksnių gyventojų kalbos. Šie buvo t. p. dvejopos kilmės: dalį atnešė persikėlėliai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apgyvendindami dykrą, kiti gauti intensyviai bendraujant su Prūsijos kunigaikštystėje apsigyvenusiais lenkais (su kuriais vietomis net bažnyčios buvo bendros). Slavizmų rasta ir prūsiškuose katekizmuose; dalis jų prigijo ir Rytprūsių vokiečių kalboje. M. Mažvydo vartoti slavizmai sudarė skolinių didelę dalį (84%), kaip ir Jono Bretkūno raštuose. M. Mažvydo slavizmų didelė dalis pasiskolinta iš lenkų ir baltarusių, likę – iš senųjų slavų ir rusų kalbų. Jie lietuvių kalboje atsirado nevienodu laiku. Jo vartoti slavizmai: pvz., afiera „auka“ (lenk. ofiera), aliejus (lenk. olei), bliužnierstva „piktžodžiavimas“ (lenk. bluźnierstvo), cielas „pilnas, visas“ (baltarusių – toliau blr. cel), cielius „tikslas“ (lenk. cel), čestis „garbė, pagarba“ (blr. čest), čysts „skaistus, švarus“ (lenk. czysty), čiūdas „stebuklas“ (blr. čud), daboti „saugoti, žiūrėti“ (lenk. dbać), dachadas „pajamos“ (lenk. dochod), dastainas „vertas“ (lenk. dostojny), durnystė „kvailystė“ (lenk. durny), dūšia „siela“ (lenk. dusza), gadyna „valanda“ (brl. godzina), gadnas „vertas“ (lenk. godny), grabas „karstas“ (lenk. grob), Iš slavizmų matyti, kad iš slavų paimtus žodžius lietuvininkai prisiderino prie fonetinių ir morfologinių savo kalbos ypatybių, todėl svetimų žodžių garsai (tam tikrais atvejais) ir ypač morfemos lietuvių kalboje, aplietuvintos. Morfologinis slavizmų aplietuvinimas – tai atitinkamų lietuviškų priešdėlių, priesagų ir galūnių pridėjimas. Priešdėliai dažniausiai pakeisti atitinkamais lietuvių priešdėliais, pvz., apsviečyti < lenk. oswiadczać, užvodyti < lenk. zawadzić ir kita; kai kur palikti, pvz., dastainas < sl. dostajnyi, priprovyti < lenk. przyprawić. Kai kuriems slavizmams pridėtos lietuviškos galūnės, pvz., griek-as, most-is, gadyn-a. M. Mažvydo raštų kalboje nemaža vertinių, pvz., suguldyti „sudėti“ (lenk. złożyc), permanyti „suprasti“ (lenk. rozumiecz). Dalies M. Mažvydo vartotų slavizmų kituose Mažosios Lietuvos senuosiuose raštuose nepastebėta (abavem „nes“, pevnas „tikras“, zatagamis „tuojau“, zdročka „išdavikas“), kitų rasta pomažvydinėje raštijoje. Kai kurias svetimybes jau B. Vilentas Enchiridione mėgino pakeisti lietuviškais žodžiais, pvz., vietoje cziatawaki, macznas, dastainas ir kitų – garbink, stiprus, vertas. J. Bretkūno raštuose slavizmų daugiau negu Didžiosios Lietuvos autorių. 1730 Friedricho Wilhelmo Haacko ir 1747 Pilypo Ruigio žodynuose užfiksuota slavizmų: adyna „valanda“, apčystyti „apvalyti“, asaba „asmuo“, biesas „velnias“, čedyju „taupau, saugau“, čiupryna „kuokštas“, diedas „senis“, drapanos „drabužiai“. K. Donelaičio Metuose gausu slavizmų, nors jis stengėsi rašyti taip, kaip kalbėjo jo krašte žmonės: pvz., atstanka „liekana“, bezliepyča „nenaudėlis“, bostras „vaikpalaikis“, delmonas „kišenė“. Slavizmų gausu ir vėlesniuose raštuose.

Dar skaitykite polonizacija.

L: Zinkevičius Z. Senųjų raštų kalba. V., 1973; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995; Urbas D. Martyno Mažvydo raštų žodynas. V., 1998; Kruopas J. Rinktiniai raštai. V., 1998.

Zigmas Zinkevičius

Algis Rubinas