sūpuoklės

sūpuõklės. Mažojoje Lietuvoje vaikai ir jaunimas supdavosi per Užgavėnes ir kitas šventes. Magiškoji supimosi prasmė – teikti žmogui sveikatos (vaikams – geriau augti, merginoms – greičiau ištekėti), gyvuliams ir laukams – gerovės (kad linai aukštesni augtų, kad arkliai geriau laigytų ir kita) Theodoras Lepneris knygoje Prūsų Lietuvis (1744) rašė, kad lietuvininkai sūpuokles (Sopokle) įtaisydavo daugelyje savo kiemų per Velykas, Sekmines ir Jonines. Jos buvo daromos iš tvirtų karčių, kurios buvo įkasamos giliai į žemę po tris kiekviename sūpuoklių gale; jų viršus stipriai surišamas susuktomis vytelėmis. Viršuje buvo surišamas tvirtas skersinis. Sūpuoklių aukštis būdavo apie 15, o plotis – 13 pėdų. Norintysis pasisupti atsisėsdavo ant lentos, iš abiejų pusių pritvirtintos prie skersinio berželių arba ąžuoliukų kartelėmis. Prie sūpuoklių stovėdavo 2 vaikai, laikydami už galų virvę, kuria išmesdavo sėdintįjį sūpuoklėse aukštai į orą. Carlas Cappelleris, aprašydamas XIX a. vidurio lietuvininkų buitį, minėjo sūpuokles, įrengtas ūkiniuose pastatuose. Į skūnių šalinę buomas buvo ant balkių uždėts ir akėjama pleskė prie to buomo su viržiais pririšta; ta taip žemai kabojo, kaip kokias 2 pėdas nuo žemės, kad jauni žmonės čia galėjo įsisėst. Kaip viens pailsęs buvo, tai tas laukan išlipo ir kits įsisėdo. Viens ar du supo tą sūpuoklę, ir kad veik ji apsistojo, tai ją vėl įsupo kaip lopšį. Taip jie pasilinksmino. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje sūpuoklių maginė reikšmė jau nebežinota. Dėl pasitaikančių nelaimingų atsitikimų sūpuoklės nuo XIX a. vidurio pradėtos drausti.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V. 1970.

Rimantas Balsys