šeivamedis tikėjimuose
šeivãmedis tikjimuose. XVI a Erazmus Stella minėjo, kad prie gerbiamų medžių prūsai priskirdavę šeivamedžius; jų ne tik nekirsdavę, bet ir garbindavę kaip dievybių namus. Tą rašė ir Simonas Grunau. Sūduvių knygelėje rašyta, kad žemės dievo Puškaičio buveinė yra žemėje po šeivamedžiu, garbingu ir šventu medžiu. Lukas Davidas savo veikale Prūsijos kronika teigė, kad prūsai taip gerbė šeivamedžius, jog nė šakelės atpjauti ar nulaužti nenorėdavę. Viena 7–8 metų mergaitė kartu su kitais žaidusi valstiečio sode po šeivamedžio krūmu ir čia atlikusi reikalą. Po to jos veidukas buvo taip šlykščiai subjaurotas, kad ji vos begalėjo matyti. Po šio įvykio sodo šeimininkas sumetė prie šeivamedžio daug žabų ir sudegino šį krūmą su šaknimis. Matas Pretorijus rašė: prūsai labiausiai gerbę šeivamedį (bezdą), po kuriuo gyveną ypatingi žemės dievai bezdukai arba barzdukai. Kai kurie nadruviai šeivamedžio bijodavę, nes po juo gyvenantys barzdukai kenkią žmonėms. Klaipėdoje buvusi moterėlė, kartais mėgdavusi po šeivamedžiu pamiegoti perpietės, po kurio laiko neteko proto. M. Pretorijaus nuomone, tai buvę liaudiški prietarai, nes po šeivamedžiu ilgai būti arba miegoti (ypač pavasarį ir kai jis žydi) esą nesveika.
Dar skaitykite medžiai.
L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, 2001; t. 3; 2003.
Iliustracija: Žydinti raudonuogio šeivamedžio šakelė