Rytų Prūsija (šiaurinė) po Antrojo pasaulinio karo

Ryt Prsija (šiaurnė) po Añtrojo pasáulinio kãro. 1944 Raudonoji armija reokupavo Lietuvą, 1944 pabaigoje–1945 gegužę užėmė Vokietijos rytinę dalį, įskaitant Rytų Prūsiją. Teherano konferencijoje J. Stalino pasiūlytas Rytų Prūsijos padalijimo principas (Klaipėda ir Karaliaučius – SSRS, pietinė dalis – Lenkijai) buvo įtvirtintas SSRS ir jos pripažinto Lenkijos liaudies išlaisvinimo komiteto 1944 VII 27 sutartyje, pagal kurią Rytų Prūsijos provincijos šiaurinė dalis su Karaliaučiumi turėjo atitekti SSRS, likusi Rytų Prūsija ir Dancigas su apylinkėmis – Lenkijai. Nepaisant to, kad Sąjungininkų Kontrolės Taryba deklaraciją apie Vokietijos nugalėjimą ir valdymo jos teritorijoje (pagal 1937 XII 31 ribas) perėmimą paskelbė tik 1945 VI 5, jau 1945 V 23 Alenšteine įvyko Lenkijai atitekusios Rytprūsių pietinės dalies perėmimo iškilmės. 1945 VII į naująjį Lenkijos–SSRS pasienio ruožą buvo atkeltos pasienio tarnybos. Jau įvykęs teritorijų pasidalijimas J. Stalino siūlymu Potsdamo konferencijoje patvirtintas de facto. Laikinoji siena tarp SSRS ir Lenkijos nustatyta šiauriau Brunsbergo–Galdapės linijos. 1945 VIII 16 pasirašyta SSRS–Lenkijos sienos nustatymo sutartis. Pagal ją SSRS administruoti atiteko 15 918,35 km² (40,4%; iš jos 2416 km² buvo prijungta prie Lietuvos SSR), Lenkijai – 23 489,40 km², arba 59,6% Rytų Prūsijos teritorijos.

Teritorinė ir administracinė integracija pasireiškė mechanišku civilinės valdžios struktūrų pagal SSRS galiojusį administracinį modelį kūrimu SSRS atitekusioje Rytprūsių teritorijoje. 1944 X pražioje Pirmajam Pabaltijo frontui pradėjus vadinamąją Memelio operaciją, Lietuvos SSR vadovybė jau turėjo J. Stalino patikinimą dėl Klaipėdos grąžinimo Lietuvai. Todėl 1944 X 10 Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas paskyrė specialų tarybos įgaliotinį Klaipėdos kraštui – Viktorą Bergą (1945 vasarį–1946 lapkritį jis buvo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmasis pirmininkas), lapkričio 11 LKP(b) Klaipėdos pirmuoju sekretoriumi buvo paskirtas Nikolajus Šilinas (faktiškai šiose pareigose niekuomet nedirbo). 1944 XI 24 ir 1945 II 9 LKB(b) Centro komiteto (toliau – CK) biuro nutarimais Klaipėdos krašte buvo atkurtas ikikarinis administracinis suskirstymas (visos apskritys bei valsčiai, t. p. Klaipėdos miesto ribos), kurį Vokietija po krašto aneksijos 1939 jau buvo kiek pakeitusi (buvusi Pagėgių apskritis 1939–1944 buvo prijungta prie Šilutės apskrities). 1945 VI 8 LKP(b) CK nutarimu Klaipėdos apskritį sudarė 16 valsčių ir 1 apskrities pavaldumo miestas (Priekulė), Pagėgių apskritį – 16 valsčių ir 2 miestai (Pagėgiai, Smalininkai), Šilutės apskritį – 15 valsčių ir 2 miestai (Šilutė, Rusnė). Krašto apskričių ir valsčių struktūra iš esmės pakeista 1947 VI 16 ir 1947 XI 11 LSSR Aukščiausioios Tarybos Prezidiumo (toliau – ATP) įsakais – valsčiai sustambinti, sujungti tarpusavyje, šitaip pakeistos ir apskričių teritorijos, kurios peržengė senąją Klaipėdos krašto ribą. Todėl 1948 buvusio Klaipėdos krašto teritorijos ribų jau nebebuvo galima identifikuoti – kaip administracinė-teritorinė struktūra Klaipėdos kraštas išnyko. Pagėgių apskritis 1949 pradžioje turėjo 4 valsčiaus ir 1 apskrities pavaldumo miestą, Šilutės – 7 valsčiaus ir 2 apskrities pavaldumo miestus, Klaipėdos – 6 valsčiaus ir 1 apskrities pavaldumo miestą. Klaipėdos, Šilutės bei Pagėgių apskričių centruose bei respublikinio pavaldumo mieste Klaipėdoje buvo sudaromi vietinių tarybų vykdomieji komitetai, rūpinęsi ūkine veikla bei socialine sfera, LKP(b) apskričių ir miestų komitetai, realizavę LKP(b) direktyvas bei prižiūrėję vykdomųjų komitetų veiklą. Vykdomieji komitetai veikė ir žemiausioje administracinėje grandyje – valsčių centruose, bet partijos komitetai juose nebuvo steigiami. 1950 Lietuvos SSR įgyvendinus administracinę-teritorinę reformą, administracinė struktūra respublika → apskritis → valsčius → apylinkė buvo pakeista struktūra respublika → sritis → rajonas → apylinkė: apskritys panaikintos, sustambintų valsčių pagrindu sukurti 87 rajonai, jie apjungti į Lietuvoje sukurtas 4 sritis; šios nepasiteisino ir 1953 V 28 buvo panaikintos. Lietuvos SSR teritorinis suskirstymas po šios reformos buvo labiau pritaikytas prie SSRS galiojusio modelio. Buvusiame Klaipėdos krašte per 1950 reformą buvo sukurtas naujas rajono centras Priekulėje (1959 XII 7 Priekulės rajonas panaikintas), o apylinkės prie Smalininkų priskirtos Kauno srities Jurbarko rajonui. 1961 XI 15 iš anksčiau Klaipėdos miesto administruotų Kuršių nerijos gyvenviečių sukurtas respublikinio pavaldumo Neringos miestas, 1962 XII 9 Šilutės ir Pagėgių rajonai sujungti į vieną Šilutės rajoną. Skirtingai nei Klaipėdos krašte, kur civilinė administracija pradėjo periminėti valdymo funkcijas iš kariuomenės struktūrų palyginti anksti (Klaipėdoje – jau 1945 kovą), likusioje SSRS atitekusioje Rytprūsių dalyje tik 1946 V 24 karo komendantūros buvo atleistos nuo daugelio civilinių reikalų tvarkymo. Oficialus SSRS ATP įsakas dėl Karaliaučiaus miesto ir gretimos teritorijos prijungimo prie SSRS buvo išleistas tik 1945 X 17. Civilių reikalus ten tvarkė III Baltarusijos fronto karinė taryba, nuo 1945 VII 9 – Ypatingosios karinės apygardos karinė taryba. Kariuomenės santykiams su civiliais reguliuoti ir civilių panaudos kariuomenės poreikiams spręsti 1945 V 10 prie Karaliaučiaus miesto ir tvirtovės komendantūros įsteigta Laikinoji civilių gyventojų reikalų valdyba; kitose krašto komendantūrose 1945 gegužę paskirti komendantų pavaduotojai civilių reikalams. Vietoje minėtos valdybos 1945 XI 19 įsteigta Laikinoji civilinė valdyba prie apygardos karinės tarybos. Kadangi 1946 IV 7 SSRS ATP įsaku įkurta Kionigsbergo (Karaliaučiaus) srities teritorija buvo prijungta prie Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – RSFSR), jos administracinė struktūra iš pat pradžių buvo formuojama remiantis RSFSR modeliu. Ją sudarė seka sritis → rajonas → apylinkė. Visuose rajonuose, t. p. sritinio pavaldumo miestuose, buvo kuriami valstybės (tarybinės) bei partinės struktūrų organai – vietinių tarybų vykdomieji komitetai bei Rusijos komunistų partijos (bolševikų) komitetai. Valstybinės administracinės struktūros pagrindą daugiausia sudarė personalas, anksčiau dirbęs 1946 IV 7 SSRS Ministrų Tarybos (toliau – MT) nutarimu sukurtoje RSFSR MT pavaldžioje srities civilinių reikalų valdyboje, prie kurios 1946 vasarą pradėta kurti įvairias civilinės administracijos institucijas; 1947 V 28 SSRS ATP nutarė vietoje civilinių reikalų valdybų Kaliningrado srityje kurti srities, rajonų ir miestų vykdomuosius komitetus. Partinė administracija pradėta kurti 1946 IX 5 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK Politiniam biurui nutarus steigti Kaliningrado srityje partijos komitetus srities, miestų ir rajonų mastu ir 1947 III 7 VKP(b) CK sekretoriatui patvirtinus Kaliningrado srities partinio biuro sudėtį. Patogumo dėlei iki 1946 karinė administracija naudojo senąjį administracinį suskirstymą. Pirmasis sprendimas dėl administracinio suskirstymo buvo priimtas 1946 IV 7 SSRS MT nutarus sukurti srities civilinių reikalų valdybą, 3 miestų ir 14 rajonų (dar vokiškais pavadinimais) valdybų. Šio įsako pagrindu 1946 IX 7 Rusijos SFSR ATP priėmė pirmą Kaliningrado srities administracinės-teritorinės struktūros įstatymą, numatantį srities suskirstymą į 14 rajonų (jie iš esmės atitiko buvusias apskritis; tik buvusios Pilkalnio apskrities centras buvo perkeltas į Lazdynus, buvusios Karaliaučiaus kaimiškosios apskrities – į Neuhauseną; jau rusiškais pavadinimais) ir 3 srities pavaldumo miestus (Kaliningradą, Sovetską, Černiachovską). Prasidėjus aktyvesnei gyventojų kolonizacijai, senosios administracinės ribos, pradedant nuo apylinkių lygmens, pamažu keistos. Teritorinio suskirstymo kaitai darė įtakos ir pradėjusios funkcionuoti civilinės administracijos veikla. Ši kaita atsispindėjo naujame 1947 VII 25 RSFSR ATP įsake dėl administracinio-teritorinio Kaliningrado srities suskirstymo; remiantis juo srityje buvo sukurtas 21 rajonas: Kaliningrado su centru Nivenskoje gyvenviete (1959 panaikintas), Gurjevsko, Slavsko, Sovetsko su centru Nemane (nuo 1958 – Nemano), Krasnoznamensko, Nesterovo, Gusevo, Černiachovsko, Gvardejsko, Oziorsko, Pravdinsko, Bagrationovsko, Polessko, Železnodorožno, Laduškino, Primorsko su centru Zelenogradske, Bolšakovo, 4 rajonai pačiame Kaliningrado mieste – Maskvos, Leningrado, Stalingrado (nuo 1961 – Oktiabrskoje) ir Baltijos (sukurti 1947 VI 21 SSRS ATP įsaku; 1952 Kaliningrado mieste sukurtas penktasis – Centrinis rajonas) ir 7 sritinio pavaldumo miestai (Kaliningradas, Sovetskas, Baltijskas, Černiachovskas, Gusevas, Nemanas ir Svetlogorskas).

Krašte likusių gyventojų klausimas. Per 1944 evakuaciją iš Klaipėdos krašto pasitraukė 85–90% senųjų gyventojų; dalis pasitraukti nespėjo, kiti sąmoningai nepaisė evakuacijos nurodymų. Santykinai daugiausia gyventojų neteko Klaipėdos miestas bei Pagėgių apskritis, t. y. teritorijos, iš kurių būta palankiausių galimybių pasitraukti. 1945 I 28 Klaipėdoje karo komendantūra užregistravo vos 28 mieste likusius gyventojus. 1945 III fiksuota, kad Klaipėdos apskrityje likę 699, Šilutės apskrityje – 681, Pagėgių apskrityje – 150 šeimų (iš viso 1530). 1946 pradžioje sudarant kaimo vietovių dokumentaciją, nustatyta, kad 3 apskrityse gyveno 6,3 tūkst. pilnamečių vietinių gyventojų. 1945–1950 repatriacijos metu į buvusio Klaipėdos krašto teritoriją grįžo apie 6–8 tūkst. gyventojų. Neturint duomenų, kiek senųjų gyventojų apsigyveno Klaipėdos mieste, nustatyti tikslaus senbuvių skaičiaus pokariu neįmanoma. Jau 1945 Klaipėdos krašte likusiems seniesiems gyventojams pradėta išduoti pasus su įrašyta lietuvio tautybe. 1947 XII 17 SSRS ATP nustatė, kad lietuvių tautybės Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939 III 22 buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų vaikai nuo 1945 I 28 yra pripažįstami SSRS piliečiais. Nepaisant to, ne visų evakuacijos metu pasilikusių arba repatrijavusių krašto senbuvių integracija pokariu buvo sėkminga. Senbuviai, laikę save vokiečiais, dažnai įgydavo palankumą tik deklaruodami esą lietuviai. Neigiamas kolonistų ir vietinės administracijos požiūris, sunkus pragyvenimo lygis, žinojimas, kad Vakaruose yra geriau, formavo negatyvią daugelio senbuvių nuostatą esamos padėties atžvilgiu. 1958 IV 8 SSRS politiniais motyvais susitarus su Vokietijos Federacine Respublika (toliau – VFR), kad visiems asmenims, iki 1941 VI 21 turėjusiems Vokietijos pilietybę ir norintiems išvykti į Vokietiją, turi būti leista laisvanoriškai apsispręsti, šia galimybe pasinaudojo daug aktyvesnių ir ypač jaunosios kartos senbuvių. Iki 1960 I 1 iš Klaipėdos krašto išvyko 6156 asmenys: į VFR – 5703 (93%), į V okietijos Demokratinę Respubliką (toliau – VDR) – 453 (7%) krašto senbuviai; vėliau išvykimas pradėtas riboti. Manoma, kad panašus Klaipėdos krašto senbuvių skaičius pasiliko gimtinėje.

Klaipėdos krašte daugumą likusiųjų gyventojų sudarė ūkininkai kaimo vietovėse, kurie buvo labiau prisirišę prie savo gyvenamųjų vietų ir lengviau prisitaikė prie naujosios sistemos. Kaliningrado srityje likusiųjų civilių gyventojų padėtis iš esmės skyrėsi. Čia daugiausia liko nespėjusieji pasitraukti, arba praradusieji pasitraukimo galimybę juos apsupus SSRS kariuomenei (ypač Karaliaučiuje ir Semboje). Likusiųjų kontingentą sudarė daugiausia seniai, maži vaikai ir moterys; dėl didelio mirtingumo vietinių gyventojų skaičius nuolat mažėjo. 1945 IX 1 srityje fiksuoti 139 902 vietiniai gyventojai, iš jų beveik 2/3 – Karaliaučiuje ir Semboje, 1946 VI 1 – 116 737 vietiniai gyventojai, iš jų daugiau kaip pusė – Karaliaučiuje ir Semboje. Iki 1947 vietiniai gyventojai sudarė Kaliningrado srities civilių gyventojų daugumą. Jie buvo laikomi vokiečiais (t. y. nebeegzistavusio Vokietijos Reicho piliečiais), į juos žiūrėta kaip į reparacijų formą – darbo jėgą: pajėgiantys dirbti, dažniausiai už menką maisto davinį arba piniginį atlygį, buvo įdarbinami žemės ūkio, prie specifinių darbų (pvz., Kuršių marių pakrantėse buvo specialiai paliktos žvejų brigados, kurios galėjo nuolat tiekti kariuomenei žuvį), vėliau komunaliniame ūkyje, gamyklose; nepajėgę dirbti (tokių buvo daugiau kaip pusė, ypač daug nepilnamečių vaikų) valdžiai iš esmės nerūpėjo ir buvo palikti likimo valiai – daugelis jų badavo, plėšikavo, bėgo į Lietuvą (vilko vaikai); į vaikų namus patekdavo tik menka nepilnamečių dalis. Vietiniai gyventojai stengdavosi keltis į miestus, bet ten daugelį jų surinkdavo ir gabendavo atgal į kaimus dirbti kariuomenės valstybiniuose (tarybiniuose) ūkiuose. Per kolektyvizaciją jie dar labiau susikoncentravo, daugiausia Karaliaučiuje ir Tilžėje (vien Karaliaučiuje telkėsi 36–48%). Vokiečiai negalėjo tapti SSRS piliečiais (1946 VII pradėta vietinių gyventojų registracija asmens dokumentams – laikiniesiems pažymėjimams – išduoti; SSRS AT įstatymas dėl pilietybės suteikimo vokiečiams išleistas tik 1952 XII 15). 1946 kai kurių vietos gyventojų prašymams išvykti pasiekus SSRS okupacijos zoną Vokietijoje, tenykščiai socialistų lyderiai (vadinamoji Ulbrichto grupė) vardan politinio populiarumo ėmė spausti SSRS vadovybę dėl vadinamųjų Kaliningrado vokiečių. 1947 pradžioje prasidėjo pavienių žmonių išvykimas pagal iškvietimus (1947 balandį–birželį išvyko 3390 asmenys). Aukščiausiu lygiu atkreipus dėmesį į Kaliningrado srityje likusius vietinius gyventojus, kurių dauguma (1/3 buvo nepilnamečiai vaikai) esą nedirbo visuomenei naudingo darbo ir darė nepageidaujamą įtaką kolonistams, 1947 pavasarį buvo parengtas jų iškėlimo iš srities į rytinės Vokietijos okupacinę zoną planas (1947 X 11 ir 1948 II 15 tuo klausimu priimti 2 SSRS MT nutarimai). Akcija vykdyta organizuotai – vokiečiai pirmiausia iškeldinti iš pajūrio pakrančių ir pasienio su Lenkija regionų, po to – iš kitų vietovių; iškeldinamieji buvo vežami traukinių ešelonais keliais srautais: 1947 X 22–XI 30, 1948 III 16–IV 15, 1948 VIII 21–X 2; paskutinis specialusis traukinys esą išvykęs lapkričio 8 d.. Akcijos metu 1947–1948 į VDR atvyko 99 481 asmuo. Dar 3487 vadinamieji Kaliningrado vokiečiai į VDR iškelti iš Lietuvos 1951 V 10–12.

Naujakurių atsikėlimas. SSRS atitekusioje Rytų Prūsijos dalyje po masinės evakuacijos likus palyginti nedideliam gyventojų kiekiui, teritorijos kolonizavimas turėjo paspartinti jos vystymąsi ir ūkio atkūrimą. Be to, SSRS piliečių atsikėlimas turėjo skatinti greitesnę įgytos teritorijos integraciją. Lietuvos SSR vadovybė ir SSRS žinybos Klaipėdos krašto kolonizavimu ėmė rūpintis iškart po to, kai 1945 I 28 buvo užimta Klaipėda. Išskiriami 2 pagrindiniai Klaipėdos krašto pokario naujakurių srautai: I – atvykusieji iš SSRS pagal partijos ir vyriausybės žinybų paskyrimus, nukreipti į vadovaujančius postus, uosto ir pramonės atkūrimą; dauguma jų apsigyveno Klaipėdoje, kaimo vietovėse šios grupės kolonistų buvo absoliuti mažuma, II – atvykusieji iš Lietuvos kitų regionų, telkti Klaipėdoje, Kuršių nerijoje ir ypač – kaimo vietovėse. Dauguma kolonistų, apgyvendinusių kaimo vietoves, kėlėsi į likusius be šeimininkų ūkius, mažuma – į tarybinius ūkius, įkurtus buvusiuose dvaruose ir daugiau kaip 60 ha žemės turinčiuose ūkiuose. Kolonistai kėlėsi pagal planą (1945 III 23 ir 1945 VI 20 LKP(b) CK ir LSSR LKT nutarimai) iš Žemaitijos (Kretingos, Tauragės, Telšių, Raseinių, Šiaulių apskričių) ir kitų Lietuvos regionų (Ukmergės, Kauno, Utenos, Alytaus, Lazdijų apskričių). Lengvatinėmis sąlygomis vykusios planinės kolonizacijos mastą 1945 daugmaž rodo 3326 naujakurių šeimoms SSRS Žemės ūkio banko Lietuvos respublikinės kontoros išduotos vienkartinės pašalpos: 1262 šeimoms, apsigyvenusioms Klaipėdos apskrityje, 1078 šeimoms – Pagėgių apskrityje ir 986 šeimoms – Šilutės apskrityje. Daug kolonistų į ištuštėjusį kraštą (ypač iš Žemaitijos vietovių) keldavosi ir savarankiškai. Intensyviausiai keltasi 1945; metų pabaigoje liko nedaug neapgyvendintų ūkių. Iš viso 1946 I 1 Klaipėdos apskrityje gyveno 9,3 tūkst., Šilutės – 9,9, Pagėgių – 19,8 tūkst. gyventojų. Į būsimąją Kaliningrado sritį pirmieji SSRS piliečiai atvyko jau 1945 pavasarį. Didelę dalį pirmųjų SSRS piliečių sudarė buvę Vokietijos karo belaisviai, kurie oficialiai privalėjo per kelerius pirmuosius pokario metus iš Kaliningrado srities repatrijuoti (todėl vadinti repatriantais), bet dalis kurių pasiliko. Srityje likę Raudonosios armijos karininkai galėjo kviestis savo šeimas (Karaliaučiuje dėl to 1945 rugsėjį atidaryta vienintelė mokykla SSRS armijos karininkų vaikams). Pagrindinį naujakurių srautą 1945–1946 sudarė demobilizuoti kariai, 1945 vasarą ir rudenį daugiausia apsigyvenę Karaliaučiuje, Tilžėje, Įsrutyje (iš pradžių į kaimus beveik nesikėlė). 1945 rudenį pradėta intensyviau siųsti pramonės specialistus, nuo 1946 valstybinės ir partinės institucijos siuntė į sritį partinio aparato funkcionierius, įmonių darbininkus, paskyrimus čia gavo daug aukštųjų mokyklų ir technikumų absolventų. Milicijos duomenimis, 1946 balandį srityje gyveno 35 tūkst. SSRS piliečių. 1946 VI 1 registruoti 53 572 SSRS piliečiai (iš jų 9829 repatriantai), 1946 VIII 1 – 84,5 tūkst., iš kurių 1/5 sudarė SSRS repatriantai. Masinis srities kolonizavimas žemės ūkio darbininkais pradėtas po to, kai remdamasi pirmojo pokario penkmečio plano nutarimais (patvirtinti 1946 III 18), 1946 VI 21 SSRS MT paskelbė Kaliningrado srities ūkio atkūrimo priemones, viena kurių buvo ir kolonizavimas. 1946 VII 9 SSRS MT nutarimas numatė 9,6 tūkst. kolūkiečių šeimų perkėlimą į sritį iš Rusijos ir 2,5 tūkst. šeimų perkėlimą iš Baltarusijos 1946 rugpjūčio–spalio mėnesiais lengvatinėmis sąlygomis ir savanorišku pagrindu. Ruošiantis priimti kolonistus, turėjo būti įrengtos bibliotekos, kultūros namai ir kaimų klubai (dažnai tam tikdavo bažnyčios arba klebonijos pastatai). 1946 VIII 23 į sritį atvyko pirmieji persikėlėliai. Iki 1946 pabaigos iš viso atsikėlė 12 115 valstiečių šeimų (58 762 asmenys); organizuotos žemės ūkio darbininkų perkėlimo akcijos tęsėsi ir vėliau: 1947 atkelta 7728, 1948 – 7730 šeimų. Pirmenybė buvo teikiama šeimoms, turinčioms bent 2 darbingus asmenis, ir valstiečiams, pasiekusiems gerų ūkininkavimo kolūkiuose rezultatų, bet kolūkių vadovybės nebuvo suinteresuotos siųsti gerų darbininkų, todėl į sritį atsikėlė daug šeimų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos nusiaubtų regionų, karo metu netekusių gyvenamosios vietos, praradusių vieną iš maitintojų ir neturinčių pragyvenimo šaltinių (65% atvykusiųjų dalį sudarė asmenys iki 30 metų; iki 1/3 atvykusiųjų užsiimti žemės ūkio veikla sudarė asmenys, niekuomet nedirbę žemės ūkio sferoje). Kolonistai buvo apgyvendinami koncentruotai. Atvykę jie rasdavo karo smarkiai nuniokotą teritoriją, kurioje buvo paplitęs plėšikavimas, geriausiai išlikusius namus jau buvo užėmusi kariuomenė, buvo likę ir vietinių gyventojų; lengvatinės gyvenimo sąlygos kolonistams galiojo tik kelerius pirmuosius metus, todėl daugelis jų nusivildavo naująja gyvenamąja vieta ir ilgainiui savavališkai išvykdavo. 1946–1947 iš srities išvyko 650 kolonistų šeimų iš kaimo vietovių (3,2%), 1948–1953 – 260,2 iš 510,1 tūkst. atvykusiųjų į sritį gyventojų (51%). Statistikos duomenimis, 1947 srityje gyveno 205, 1948 – 332, 1949 – 401, 1950 – 479, 1951 – 516 tūkst. SSRS piliečių. 1959 pagal gyventojų surašymą Kaliningrado srityje buvo 77,57% rusų, 9,36% baltarusių, 5,84% ukrainiečių, 3,48% lietuvių, 0,74% žydų.

Vietovardžių keitimas buvo argumentuojamas naujų gyventojų iš visiškai kitos kultūrinės terpės atsikėlimu į Kaliningrado sritį. 1946 VII 4 SSRS ATP pervadino Karaliaučių į Kaliningradą (mirusio SSRS ATP pirmininko Michailo Kalinino garbei), 1946 IX 7 Rusijos SFSR ATP patvirtino 14 rajonų centrų rusiškus pavadinimus. Juos suteikiant įamžinti per Rytų Prūsijos užėmimą žuvę karininkai: I. Černiachovskis, S. Gurjevas, S. Gusevas, I. Laduškinas, S. Nesterovas ir kiti. Kitoms gyvenvietėms pervadinti prie rajonų civilinių reikalų valdybų buvo sukurtos specialios komisijos, turėjusios pasiūlyti naujus, kolonistams suprantamus, pavadinimus. Jų pasiūlymus svarstė pervadinimo komisija prie srities civilinių reikalų valdybos (nuo 1947 – prie srities vykdomojo komiteto), tvirtino Maskva. Vieni pervadinimo siūlymai buvo grindžiami krašto kolonistų kilties vietovės įamžinimu vietovardžiuose, kiti – abstrakčiais panašumais arba sąskambiais. SSRS Mokslų akademija RSFSR MT rekomendavo rinktis pavadinimus, kurie turi prasmę rusų kalboje, kadangi dauguma gyventojų Kaliningrado srityje yra rusai. Į 1947 pradžioje pateiktas Lietuvos istorijos instituto direktoriaus prof. P. Pakarklio pastabas dėl lietuvių kilmės toponimikos išlaikymo atsižvelgta nebuvo. Nauji Kaliningrado srities gyvenviečių pavadinimai patvirtinti 1947 XI 17, 1950 VII 5 ir kitais RSFRS ATP įsakais. Keičiant visą toponimiką, buvo šalinamos regiono sąsajos su praeitimi, įtvirtinant jo priklausomybę SSRS.

Kolektyvizacija pokario Lietuvoje buvo vykdoma prievartinėmis priemonėmis taikant SSRS jau išbandytą socializmo vienoje šalyje modelį, orientuotą į sunkiosios pramonės vystymo prioritetą turinčią ekonomiką. Klaipėdos krašte evakavus vietinius gyventojus, dauguma ūkių liko apleisti; 1945 konfiskuotuose stambesniuose ūkiuose buvo kuriami valstybiniai (tarybiniai) ūkiai, o vidutiniai ūkiai išdalyti naujakuriams. 1947 IV 12 LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimu Klaipėdos krašte nustatyta valstiečių ūkių norma – ne daugiau kaip 15 ha. Po 1948 III 20 LKP(b) CK ir LSSR MT nutarimo Lietuvoje prasidėjo kaimo kolektyvizacija. Iš pradžių ji vykdyta lėtai ir tik po VI LKP(b) suvažiavimo 1949 vasarį, kuriame paskelbta apie masinės kolektyvizacijos kampanijos baigiamojo etapo pradžią, smarkiai suaktyvėjo (iš esmės baigta 1951). Per 1949 pavasarį Klaipėdos apskrityje kolūkių skaičius išaugo nuo 20 iki 63, Pagėgių apskrityje – nuo 17 iki 64, Šilutės apskrityje – nuo 9 iki 78. Intensyvią kaimo kolektyvizaciją paspartino vis didėjęs ūkininkų apmokestinimas, individualų ūkininkavimą dažnai vertęs nepakeliama našta, ir teroro priemonė – trėmimai (Sibiro tremtis). Iš pradžių kolūkiai buvo kuriami vieno ar kelių aplinkinių kaimų pagrindu, vėliau stambinami. Iš ūkininkų atimta žemė bei naminiai gyvuliai tapdavo kolūkio nuosavybe. Į kolūkį įstojusiems ūkininkams buvo paliekamas vadinamasis asmeninis pagalbinis ūkis, kurį sudarė 60 arų sodybinis žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, karvė ir kiaulė su prieaugliais bei naminiai paukščiai. Darbams atlikti buvo leidžiama turėti smulkų žemės ūkio inventorių. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti nustatytą darbadienių minimumą – vyrai 150, moterys – 100 dienų per metus. Už išdirbtą laiką buvo atsiskaitoma daugiau natūra (grūdais ir kitkuo) nei pinigais; kadangi kolūkiai dešimtmetį nemokėjo kolūkiečiams už darbą, pastarieji turėjo gyventi iš jiems paskirtų 60 arų ir vogdami iš kolūkių. Kaip ir visoje Lietuvoje, kaimo gyventojai, ypač jaunesnioji karta, prasidėjus kolektyvizacijai masiškai kėlėsi į miestus. Klaipėdos krašte valstybė nusavino tik tuos žemės plotus, iš kurios senieji gyvntojai pasitraukė, tačiau Kaliningrado srityje visa žemė tapo valstybine. Vienintelis legalus naudingųjų žemės plotų tvarkytojas kurį laiką buvo Raudonoji armija, prie kurios dalinių buvo kuriami specialūs pagalbiniai ūkiai (1945 IX 30 veikė 57 tokie ūkiai). 1946 sausį išleistas įsakymas dėl 30 kariuomenei pavaldžių valstybinių (tarybinių) ūkių kūrimo. Juose, įkurtuose daugiausia buvusiuose stambiuose dvaruose, buvo įdarbinami vietiniai gyventojai (1947 pavasarį, t. y. jau prasidėjus kolonizacijai, valstybiniuose ūkiuose dirbo 16 tūkst. vokiečių ir 5,3 tūkst. SSRS piliečių). 1946 kovą buvo nutarta sukurti dar 20 gyvulininkystės valstybinių ūkių. Nuo 1946 rudens iki 1948 pradžios valstybinius ūkius iš kariuomenės periminėjo civilinis sektorius. Kariuomenė perdavė savo ūkius, o vokiečių darbo jėgą pasiliko sau, todėl kolonistai, atvykę į buvusius valstybinius ūkius, nebeturėjo, kas jiems talkintų. 1946–1947 žiemą atvykę kolonistai sukūrė 294 kolektyvinius ūkius (1946 naujakuriai buvo nukreipiami tik į kolūkius, 1947–1948 didelė naujakurių dalis nukreipta į valstybinius ūkius). Kadangi naujakuriai buvo kurį laiką atleisti nuo prievolių valstybei, daugelis jų dirbo daugiau sau, o ne kolūkiams. Ūkininkavimą apsunkino sunaikintos apsauginės dambos, siurblių stotys, užtvindžiusios pamario rajonus, patirties stoka, kaip apdirbti melioruotus žemės plotus. Neturint pakankamai darbo jėgos, nebuvo apdirbama visa žemė, ypač rytinėje srities dalyje liko daug dirvonuojančių plotų. Prieš karą Rytprūsiai pagamindavo žemės ūkio produkcijos perteklių, o po karo žemės ūkio ilgą laiką nepajėgė išmaitinti net savų gyventojų.

L: Kairiūkštytė N. Klaipėdos krašto kaimo vietovių apgyvendinimas pokario metais // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. V., 2000; Kairiūkštytė N. Klaipėdos kraštas ir jo ypatumai 1944–1947 metais // Lietuvos istorijos metraštis: 2000 metai. V., 2001; Arbušauskaitė A. L. Karaliaučiaus-Kaliningrado srities gyventojų padėtis 1945–1951 metais // Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. VIII. Klaipėda, 2001; Safronovas V. Vykdomoji valdžia ir jos kadrų politika Klaipėdos mieste 1945–1957 m. // Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XI. Klaipėda, 2005; Neumann R. Ostpreussen 1945–1955: Ostdeutschland unter fremder Verwaltung. Bd. I. Frankfurt/Main-Berlin, 1955; Kibelka R. Wolfskinder. Grenzgänger an der Memel. Berlin, 1996; Арбушаускайте А. Л. Коренное гражданское население Клайпедского края в условиях советской оккупации // Tiltai, 1998, Nr. 2–3; Kibelka R. Ostpreußens Schicksalsjahre 1944–1948. Berlin, 2001; Очерки истории Восточной Пруссии. Калининград, 2002; Восточная Пруссия глазами советских переселенцев. Первые годы Калининградской области в воcпоминаниях и документах. 2-е изд. Калининград, 2003; В начале нового пути: Документы и материалы о развитии Калининградской области в годы деятельности чрезвычайных органов управления (апрель 1945–июнь 1947). Сост. В. Маслов. Калининград, 2004; Калининградские архивы. Материалы и исследования, вып. 1–7. Калининград, 1998–2007; Brodersen P. Die Stadt im Westen: Wie Königsberg Kaliningrad wurde. Göttingen, 2008.

Vasilijus Safronovas