krikščioninimas
krikščióninimas. Daugelis Vidurio ir Rytų Europos tautų krikščionybę priėmė I tūkstantmečio pabaigoje: VIII–IX a. germanai, 826 – danai, 966 – lenkai, 988 – slavai. Tačiau senojo pagoniškojo tikėjimo vis dar laikėsi baltų gentys, jų šiauriniai kaimynai finougrai – lybiai, estai. Baltų genčių (pirmiausia vakarų prūsų) krikščioninimu Romos pontifikatas susirūpino, įsteigė lenkų bažnytinę provinciją. Pirmasis misionierius, atvykęs į šias žemes skelbti krikščionybės, buvo Prahos vyskupas Adalbertas. Lenkų kunigaikščio Boleslovo Narsiojo karių palydėtas, išsilaipino Priegliaus žiotyse. Čia apsaugos atsisakė ir pėsčias kartu su 2 dvasininkais iškeliavo skelbti krikščioniškojo tikėjimo. Prūsai savųjų dievų atsisakyti nepanoro, todėl 997 IV 23 netoli Fischhauseno (gal ties Tenkyčiais) jis užpultas ir nužudytas. Manoma, kad misionieriai apsistojo šventajame prūsų miškelyje, kur nė vienas svetimšalis neturėjo teisės įkelti kojos. 1008 pabaigoje pagonių krikštyti atvyko Brunonas. 1009 pasienyje pagonių užpultas ir su 18 saviškių nužudytas. 1116 lenkai surengė kryžiaus žygį į Prūsą. Aukščiausia bažnyčios vyresnybė suprato, kad pavienių misionierių pastangos pakrikštyti gausias prūsų gentis bergždžios, todėl 1206 X 26 popiežius Inocentas III išleido bulę, kurioje krikštyti juos įpareigojo cistersų vienuolių ordiną. Atrodo, kad cistersai apkrikštijo dalį prūsų, nes Alberiko kronikoje Lekno abatas Gottfriedas tituluotas Prūsijos vyskupu. Pirmuoju oficialiu Prūsijos vyskupu laikomas Kristijonas, krikščionybę čia platinęs nuo 1209. Apie 1210 jau turėjo būti apkrikštytų prūsų, nes popiežius Lenkijos ir Pamarėlio didikams draudė krikštą priėmusius prūsus varyti atlikti lažo. 1216 naujojo popiežiaus Honoriaus III, siekiančio paspartinti krikščioninimą, surengtas kryžiaus žygis į Prūsą buvo nesėkmingas. Tai davė dingstį į kovą su pagonimis pasikviesti kryžiuočius. 1225–1226 žiemą tai padarė Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazowieckis Kryžiuočių ordinui 1231 pradėjus grobikišką karą su prūsais ir lietuviais, misionieriai nebebuvo reikalingi. Per 50 metų riteriai, popiežiaus remiami ir laiminami, kalaviju ir ugnimi užvaldė visą prūsų genčių teritoriją (apie 40 000 km2). Paaiškėjo, kad nugalėtojams neliko ką krikštyti: iš apie 600 000 vietinių gyventojų bebuvo likę apie 200 000. O ir tuos krikštyti delsta, nes pagonio statusas buvo parankus juos toliau laikyti vergais, plėšti jų turtą (ir pakrikštyti prūsai vėliau niekada nelaikyti lygiateisiais su senaisiais krikščionimis vokiečiais). Formaliai priimtoji krikščionybė šiek tiek keitė prūsų gyvenimo būdą. Dar 1216–1217 paskelbta popiežiaus bule pakrikštytiems prūsams užginta pirkti ir turėti kelias žmonas: ...kiekvienas iš jūsų tesitenkina viena žmona, kitų teatsisako, kad negyventų kaip neprotingi gyvuliai, arklys ar mulas, dalydami savo kūną daugeliui, ir kad nepaverstų Kristaus sąnarių sąnariais paleistuvės. Šį draudimą pakartojo ir 1247 pasirašytos Christburgo sutarties tarp prūsų ir Ordino IV straipsnis. Kartu nepamiršta pakrikštytiems priminti, kad jie iš savo darbo vaisių privalo mokėti dešimtinę kunigams. Ši sutartis ir kiti vėliau Ordino paskelbti teisės aktai įteisino užkariautojų valdžią krašte. 1243 VII 29 popiežius Inocentas IV bule nurodė legatui Wilhelmui Modeniečiui Prūsiją suskirstyti vyskupijomis. Pasiūlyta įkurti 4 vyskupijas (diecezijas): Kulmo (vok. Culmen, Kulmerland) su rezidencija Kulmsee, Pamedės (vok. Pomesanien) su rezidencija Marienwerderyje, Varmės (vok. Ermeland, Warmia) su rezidencija Frauenburge ir Sembos (vok. Sambia, Samland) su rezidencija Karaliaučiuje. Pastaroji buvo stambiausia, jai priklausė mišriai prūsų ir lietuvių apgyventos Skalvos ir Nadruvos žemės. Kulmo vyskupui pasiūlė 600 ūbų, kitų vyskupijų hierarchams – 1/3 diecezijų žemių, likusias 2/3 – Ordinui. Vyskupas turėjo gauti dar ir tradicinę dešimtinę pinigais ir natūra. Šį sumanymą Inocentas IV patvirtino 1243 X 8, bet jį įgyvendinti delsta. Kulmo pirmasis vyskupas Heidenreichas paskirtas tik 1251, Varmės vyskupas Anselmas – prieš 1260. Rezidencijos vėliau ne kartą kito. Antai Varmės vyskupas savo buveinę iš Frauenburgo perkėlė į Brunsbergą, vėliau į Wormdittą, dar vėliau į Heilsbergą, o Sembos vyskupas – iš Karaliaučiaus į Fišhauzeną. Ordinas Mažosios Lietuvos teritorijoje pastatė gal 11 bažnyčių, tačiau tikrojo krikščioniškumo Ordino broliai neskleidė, nes jie siekė visai ko kita: užgrobti žemes ir įsitvirtinti prie Baltijos jūros. Senieji vietos gyventojai dar ilgai priėmę krikštą laikėsi senojo pagoniško tikėjimo. Ne veltui lenkai net 1410 tvirtino, kad pavergtoje Prusoje tik kas trečias žmogus tėra pakrikštytas. Galima teigti, kad krikščionybę visi mažlietuviai priėmė tik XVI a. iš liuteroniškos Bažnyčios dvasininkų.
L: Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. V., 1989; Gerlach H. Nur der Name blieb: Glanz und Untergang der altenPreussen. Düsseldorf/Wien, 1978; Schumacher B. Geschichte Ost- und Westpreußens. Würzburg, 1977.
Albertas Juška