prūsų lietuvių sąjūdžio kontrolė

prsų lietùvių sjūdžio kontròlė, XX a. pradžioje vykusį lietuvių tautinį sąjūdį stebėjo Prūsijos valdžia. Johanno Karolio Sembritzkio rankraštyje Die litauische Bewegung [Lietuvių judėjimas] rašyta, jog lietuvių tautinis sąjūdis yra politinis judėjimas, kurio nepalankumą vokiečiams nelengva įžvelgti po veidmainiškai deklaruota ištikimybe ciesoriui. Šis veikalas 1909 III 19 pateko vidaus reikalų ministrui Berlyne. Pateiktas ir J. Sembritzkio neigiamas požiūris į „Birutės“ bei Vydūno veiklą: esą Birutė įkurta remiant Rusijos lietuviams ir lenkui Davainiui-Silvestraičiui. Tikslai – lietuviška agitacija, organizavimasis ir liaudies švietimas. Jos posėdžiuose už kiekvieną vokišką žodį bausta pinigine bauda, jos skelbimai ir leidiniai spausdinti tik lotyniškais rašmenimis (nors Prūsijoje naudotas gotikinis šriftas). Jų agitacijos ir organizavimosi tikslams tarnavo iškylos bei šventiniai renginiai su koncertais ir spektakliais. 1904 VI 17 lietuvių Giedotojų draugija pono Patzckerio sode surengė koncertą, o po to sporto salėje vaidinimą, prieš kurį vyko politinis susirinkimas. Ponas Lapinas nusiskundė, kad lietuviai pamiršo meilę tėvynei ir tuo pačiu tėvų papročiams, taip pat ir dėl to, kad lietuvių tauta spaudžiama ir vergiama, per ką ji neteko nacionalinės laisvės. Vydūnas pasisakęs už susijungimą su Rusijos lietuviais. J. Sembritzkis domėjosi lietuviška spauda abiejose Nemuno pusėse bei Amerikoje, kaip ištikimas pavaldinys stengėsi padėti Rytprūsių valdžiai padėti užkirsti kelią lietuvių tautinio sąmoningumo skleidimuisi bei apsunkinti ryšius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. 1914 parašytas Prūsijos landtago nario, valdžios tarėjo Viliaus Steputaičio 49 puslapių slaptasis memorandumas apie situaciją Mažojoje Lietuvoje. Jis nusiųstas vidaus reikalų ministrui von Loebelliui su Prūsijos pareigūnų atliktu Vydūno kompetencijos ir jo visuomeninių politinių pažiūrų vertinimu. Jame rašyta, kad Amerikos lietuviai plačiai propaguoja Prūsų Lietuvos atplėšimo nuo Prūsijos idėją. V. Steputaitis dėl plačių asmeninių kontaktų žinojo daug politinių naujienų ir gaudavo žinių apie vykdytas slaptas agitacijas; jis siūlė Prūsijos valdžiai oficialiai stebėti lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje ir sekti spaudą už Prūsijos ribų. Jis abejojo ar karališkos vyriausybės lietuvių kalbos vertėjas Karaliaučiuje sugebės kontroliuoti visą Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuvių spaudą ir visada teisingai perteikti prasmę tekstų, parašytų lietuvių arba amerikiečių–žemaičių tarmėmis (kurios skyrėsi nuo Prūsijos lietuvių kalbos). Kaip gerai mokančius šias tarmes jis įvardijo Vydūną ir Vilių Gaigalaitį, kurių tikslai, sieti su lietuvių tautiniu sąjūdžiu, nesutapo su karališkosios valstybės valdžios tikslais. V. Steputaitis tikėjosi prašyti Gaigalaičio išversti ir atsiųsti visus Amerikos lietuvių laikraščių straipsnių, susijusius su Lietuvos klausimu ir ypač su teritoriniu visos Lietuvos suvienijimu, o Vydūno – atitinkamus straipsnius iš Rusijos. Tai nebūtų sukėlę įtarimo, nes V. Steputaitis rašė knygą apie Lietuvos istoriją ir ateitį vokiečių kalba ir jau buvo gavęs iš Vydūno ir Gaigalaičio nemažai medžiagos. Abu jie turėjo kontaktų įvairiose redakcijose, todėl galėjo atsiųsti visą rūpimą medžiagą, už tai jiems mokėtas atlyginimas po 200–300 markių. V. Steputaičio siūlytas planas įgyvendintas, o Gaigalaitis ir Vydūnas nežinojo, kam naudoti jų darbai.

L: Tumavičiūtė I. Slapti kaizerio valdžios dokumentai // Mokslas ir gyvenimas. Nr. 3. 1993.