Mažosios Lietuvos
enciklopedija

plaukai papročiuose ir tikėjimuose

su plaukais susiję papročiai ir tikėjimai.

plauka papročiuose ir tikėjimuose. Žmogaus plaukai įprasmino mitinį principą: dalis atstoja visumą. Apnuoginta galva, palaidi plaukai simbolizavo laisvą (nevedusį) žmogų (tokiems plaukams priskirtas ir stiprus seksualinis poveikis). Ištekėjusioms moterims kirptos kasos, o vėliau imta galvą gaubti, dengti, dėti įvairius galvos apdangalus (be jų moteris neturėjo teisės viešai pasirodyti). Kristijonas Donelaitis poemoje Metai rašė: Kykas su nuometu bei ploštė moterų rėdai, bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims. Otto Glagau aprašė vainiko nuėmimo apeigą (išpinamos kasos, sušukuojami plaukai ir uždedamas muturas), kuri buvo esminis (ir paskutinis) vedybų įtvirtinimo aktas, po kurio jaunikis pabučiuodavo jaunąją ir visiems pranešdavo: Ta yra mano pati. Dėl to plaukais (jų sveikumu, vešlumu) rūpintasi nuo gimimo. Matas Pretorijus aprašė vaiko pirmojo plaukų pakirpimo apeigas. Vaikui sulaukus kelių savaičių (kartais kelerių metų) ateidavo kūmai, kurie drauge atlikdavo tas apeigas. Pirmiausia kaušelis būdavo pripilamas gėrimo ir meldžiamasi. Vėliau abu krikštatėviai pasisodindavo vaiką ir nukirpdavo plaukus, kuriuos įdėdavo į kaušelį. Kūmas melsdavosi ir išgerdavo iš kaušelio alų. Po to jis turėjo vaikui padovanoti marškinius. Naujagimio pirmojo plaukų kirpimo apeigas (vadinamas apgėlais) XVIII a. Mažojoje Lietuvoje aprašė ir Jokūbas Brodovskis. Kūdikiui gimus, ruošdavo moterų vaišes (jose nedalyvaudavo vyrai). Į jas kviesdavo vaiko krikšto motiną, kuri turėdavo pakirpti krikštavaikio plaukus. Prieš kerpant į dubenį pripildavo alaus, uždengdavo nuometu ir virš jo kirpdavo vaiko plaukus. Nukirpus į dubenį mesdavo pinigą, vadinamą apgėlais. Tuomet aluje sumirkusį nuometą išgręždavo, kūma ir motina išgerdavo alų, o nukirptus plaukus užkasdavo po apynių krūmu ir kalbėdavo: Kaip apynėliai raitosi, taip tegul raitosi ir būna tankūs vaiko plaukai. Mažojoje Lietuvoje užrašyta įvairių tikėjimų ir prietarų, liudijančių nuolatinį lietuvininkų (ypač merginų) dėmesį plaukams. Sakyta: Užgavėnių rytą nereik galvą šukuoti, nes tada visą metą nėšti; Plaukus kerpant nereikia nieko valgyti, šiaip utėlės didei į galvą metančios; Plaukus reik jauname mėnesyje kirpti, tai greit žel; Nukirptus plaukus reikia sudeginti, o ne tarp sąšlavų išmesti, šiaip paukščiai perėjimui lizde panaudos, tada galva skaudės; Kad kokiam žmogui nuo galvos žemyn slenk (išpuol), tad toj giminėj esą kokiam nabaštininkui grabas pertrumps buvęs; Kad plaukams šukuoti šukas (kembas) nusiperki, tas reik visų pirma šuniui galvą iššukuoti, tad bluozgai galvon nemetąs.

Dar skaitykite plaukų gėrimas.

L: Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīgā, 1936, S. 614; Tautosakos darbai. K., 1937, t. III, p. 20.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Karklininkų žvejo duktė Berta Lippke – kraštui būdingai sušukuoti plaukai, supintos kasos, 1922 / Iš Nijolės Balčiūnaitės-Gelingienės šeimos albumo