kūmai

kmai, krikštatėviai (kūmas ir kūma), atliekantys kūdikiui vardo suteikimo apeigas. Svarbiausi krikštynų dalyviai. Kaip teigta Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos ir kitų lietuviškų apskričių 1638 bažnytinės vizitacijos dokumente Recessus generalis [Generalinis aplankymas], dar XVII a. Mažojoje Lietuvoje buvęs paprotys kviestis be galo daug kūmų, kad gautų iš jų daugiau dovanų. Bažnyčia grasindama piniginėmis baudomis kūdikiui krikštyti įsakė apsiriboti 11, o daugių daugiausia 15 kūmų. Theodoras Lepneris Prūsų Lietuvyje (1690) minėjo, jog tėvas kvietė tuos pačius 3 ar 5 kūmus, bent 3 vėliau gimusiems savo vaikams. Kristijonas Donelaitis teigė, kad XVIII a. kūdikiui pakrikštyti buvo kviečiama 6–12 kūmų. Franzo Oskaro Tetznerio žiniomis, XIX a. pabaigoje kviečiamų kūmų jau sumažėjo. Kuršių nerijoje, Klaipėdos krašte lietuviai evangelikai ir XX a. pradžioje kviesdavo keletą porų kūmų. Kūmus kviesdavo naujagimio tėvas. Pirmojo vaiko kūmus prašyta būti ir vėliau gimusių vaikų kūmais. Kūmų pareiga – sumokėti kunigui už krikšto apeigas, pagerbti pinigais ir kitomis dovanomis pribuvėją, kūdikį ir jo motiną, prisidėti prie krikštynų vaišių. Eduardas Gizevijus (XIX a. viduryje) teigė, kad tarp kūmų svarbiausios buvo kūdikį į krikštą nešančioji ir per krikštą bažnyčioje kūdikį laikančioji kūmos, t. p. vežėjas – krikštatėvis. Nešančioji kūma kūdikį į vežimą paimdavo pro langą, taip saugojo jį nuo stovinčios prie durų Giltinės. XVII a. veždami kūdikį krikštyti kūmai pakeliui ant svetimų laukų numesdavo po šilingą ar truputį mėlynai dažytų vilnonių siūlų. Manyta, kad tai apsaugos nuo kerėjimų. Per krikštynas kūmos vaišindavo svečius degtine (iš dubens), su medumi ir razinomis, pyragais ir dainomis išprašydavo dovanų kūdikiui. Tiek XVI a. (anot Martyno Mažvydo), tiek vėliau lietuvininkai laikė garbe būti pakviestais į kūmus. Jais kviesti tik dori, sąžiningi kaimynai ar artimiausi giminaičiai. Jie įsipareigodavo (jeigu reikėtų) rūpintis pakrikštyto kūdikio auginimu ir auklėjimu.

L: Prätorius M. Nachricht von der Littauer Arth, Natur und Leben // Erläutertes Preussen. T. 1. Königsberg, 1724, S. 129–130; Lepner T. Der Preusche Littauer. Danzig, 1744, S. 23; Gizevijus E. Kai kurie dar prieš keletą dešimtmečių buvę lietuvininkų gimtuvių ir krikštynų papročiai // Lietuvininkai. V., 1970, p. 144–145.

Angelė Vyšniauskaitė