numirėlis

numrėlis, dar nepalaidotas ar iš kapo prisikėlęs mirusiojo kūnas. Mitologinėse sakmėse numirėlis vaizduotas laidotuvių metu ar vaikštąs po palaidojimo; ten atsispindėjo įvairūs tikėjimai, realios šarvojimo, vežimo į kapines ir kitos laidotuvių apeigos. Įsruties apylinkėse užrašytas tekstas: esą apie 1700 žmogus, netoli kapinių sutikęs marškinėtą vyrą; pamanęs, jog šis norįs pagąsdinti, nuplėšęs drabužį, bet aptikęs tikrą numirėlį. Mažojoje Lietuvoje lavonas tuoj po mirties buvo nuplaunamas ir aprengiamas tik marškiniais, Kuršių nerijoje iki XX a. pradžioje jis buvo apvelkamas apatiniais baltiniais ir pridengiamas balta paklode. Kai kur numirėlis pasirodydavęs apsigaubęs drobule. Karaliaučiuje pasakota apie pulkauninko laidotuves, kurių metu lavonas į kapines vežtas 4 arkliais, o jo žirgas ėjęs paskui; netoli kapinių arkliai sustoję, o numirėlio žirgas nušuoliavęs namo, tad lydintiesiems teko patiems karstą nešti. Sakmėse atsispindėjo tikėjimas, jog gyvuliai jaučią numirėlį ar vėles. Pasakota, kad Balėtų kunigui važiuojant iš Įsruties prie kapinių arkliai sustoję kaip įbesti ir pajudėję tada, kai kunigas numirėlį apgiedojo prie kapo. Numirėlis galįs prisikelti ir grįžti namo. Sakmėse numirėlis neturi ramybės anapus, kai yra palikęs mažus vaikus, kuriuos giminės netinkamai prižiūri (numirėlis grįžta pažindyti kūdikį; kai vyras eina pro kapines, numirėlis prieina ir liepia gražiai prižiūrėti vaikus), artimieji labai ilgisi jų (numirėliai grįžta turėdami velniams būdingus požymius), žemė nepriima palaikų (numirėlio kūną dieną užkasa į žemę, o naktį jis iškeliamas į žemės paviršių). Pasmaugtas vaikas vaidenasi, prašydamas sutiktojo jį pakrikštyti; miręs vaikas vaikštąs prie kapinių ir prašąs sujuosti juostele jo ilgą įkapių suknelę (tikėta, jog laidojant numirėlio kojos turi būti laisvos). Numirėlio grįžimą išprovokuoja mirusiųjų ramybės pažeidimas: bernas iškasęs ir nusviedęs į patvorį numirėlio palaikus; mergina parnešusi nuo kapo krikštą. Numirėlis tada grįžtas, liepiąs žmonėms nunešti palaikus į vietą (ar į bažnyčią) ir peržegnoti, atiduoti paimtas įkapes, ant kapo buvusius daiktus; perspėjąs, jog negalima numirėlio trikdyti, sušeriąs per veidą. Kartais numirėlis prisikeliąs ir gąsdinąs ar trikdąs artimuosius: garsiai tarškėdamas parvažiuojąs 2 ar 4 arkliais; kieme raičiojąs statines; grįžęs namo, numirėlis atsiguląs prie lovos ir tempiąs patalus žemyn. Prūsai tikėjo, jog numirėlis trečią dieną pareina namo ir kankina artimuosius, dažniausiai dusina. Kad numirėlis nepareitų, reikia naktį išvartyti daiktus troboje: indus, stalus ir kita. Nuo įkyraus numirėlio esą galima apsiginti dieną atkasus kapą, nukirtus numirėliui galvą ir padėjus ją šalia kojų.

Dar skaitykite: slogutis, vaiduokliai.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, Kaunas, 1937; Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7, 1940; Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring, 1981; Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 3, V., 1961.

Edita Korzonaitė

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pagal administracinius nurodymus numirėlį buvo galima laidoti praėjus 3 dienoms po jo mirties. Vasarą tiek išlaikyti numirėlį buvo sudėtinga, todėl artimieji pirkdavo ledą ir numirėlį apdėdavo jo gabalais. Laidojimo apeigas atlikdavo sakytojas arba kviestas kunigas. Su palyda ir giedant karstas vežtas į kapus, kur vėl melstasi, giedota. Nuleidžiant karstą į duobę giedota: Kūnel, jau eik gulėti, eik atsilsėti… Užkasus karstą vėl giedota. Palydovams išėjus iš kapų, vienas duobkasys prie vartų eidavo atbulas, juos uždarydavo, kad numirėlio dvasia neišeitų iš kapų ir negąsdintų gyvųjų. Grįžus būdavo vaišės. Erhardas Wagneris knygoje Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai (XVII a.) rašo: Savo mirusiuosius bando prikelti juokingais raudojimais ir tarsi kviečia besielį kūną pokalbiui… Tokiomis, sakyčiau, nesąmonėmis keistai vargina besielį kūną. Bet kai tik užkasa jį į žemę, liūdesys iš karto visiems iš galvų išgaruoja, ir kol pagal paprotį atlieka mirusiojo paminėjimą, daugiau mirksta aluje negu ašarose.

Dar skaitykite: laidotuvės, laidojimo papročiai.

Leonardas Poviliūnas