meno rinkiniai
mẽno rinkinia. Nuo 1230 Prūsoje įsikuriantys vokiečių kolonistai, Kryžiuočių ordino riteriai, jų talkininkai – kilmingieji kryžiaus žygių dalyviai savo būstus puošė iš Vakarų Europos atsivežtais dailiųjų amatų dirbiniais, meno kūriniais. Stiprėjančioje Ordino valstybėje, naujuose miestuose bei pilyse apsigyvendavo vis daugiau iš Vakarų atvykusių menininkų (skulptorių, tapytojų, juvelyrų, knygų meistrų ir kitų). Bažnyčios bei pilių menės puoštos skulptūromis, paveikslais, freskomis ir kitais kūriniais. Didelius turtus sukaupęs Ordinas nemažai lėšų skirdavo savo rezidencijų bei šventovių puošybai (pvz., Marienburgo pilį išorėje puošė net 8 m aukščio reljefinė švč. Marijos skulptūra, tviskėjusi mozaikos spalvomis; itin puošnios buvo senosios bažnyčios). Nuo 1525 įsigalėjus liuteronybės nuostatoms, atsisakyta naujų šventovių prabangaus puošimo. Tačiau tuomet Prūsijoje lyg nebuvo masiško katalikų šventovių puošmenų bei meno kūrinių naikinimo (ilgai trukusio Šierės Vakarų Europoje per religinius karus). Kilmingieji savo rūmus įvairiai puošė, kaupė meno rinkinius. Krašte buvo žinomi Karaliaučiuje kūrusių dailininkų darbai (kaip ir atvežtieji iš Vakarų Europos). Labai plito dailieji amatai. Greta Vakarams būdingos medžio drožybos, dailiosios kalybos (įvairūs metalų dirbiniai), medalių bei monetų kalimo, antspaudų bei herbų gamybos, stiklo dirbinių, antkapinių paminklų gamybos, akmens apdirbimo ir ktita imtasi apdirbti gintarą, gaminta iš jo įvairius dirbinius bei papuošalus. Plėtojantis keramikos pramonei, gaminta fajanso ir kiti dirbiniai bei puošmenos. Pvz., XVIII a. tarp Karaliaučiaus menininkų minėti ne vien skulptoriai ar tapytojai, bet ir mechanikai (gaminę ir taisę įvairius instrumentus), auksakaliai (tarp jų ir Donaleitis – juvelyras ir auksakalys, dar gaminęs muzikos bei fizikinius instrumentus). Per šimtmečius kauptos meno vertybės nukentėdavo nuo karų ar gaisrų, tačiau jų vis gausėjo, atkuriami žuvę kūriniai ar įsigyjami nauji. Meno kūriniai buvo dvarininkų ir kitų turtingo gyvenimo atributas, madingas dalykas. Iki Antrojo pasaulinio karo krašte sukaupta daugybė meno rinkinių, neretai labai didelių kolekcijų (pvz., Beiniūnų, Friedrichsteino, Šilokarčemos-Šilutės ir kituose dvaruose). Be privačių meno rinkinių, daug vertybių sukaupta muziejuose, įvairių įstaigų bei draugijų rinkiniuose. Pvz., vien Karaliaučiaus miesto bibliotekoje saugota keli tūkstančiai piešinių, tapybos darbų ir kita. Mažosios Lietuvos istorijai bei kultūrai svarbūs daugybė tautodailės rinkinių krašto muziejuose ir kitur. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daug meno vertybių žuvo per aviacijos antskrydžius, mūšius. Dalis paveikslų ir kitų kūrinių vežta į atokesnes slėptuves, gabenta į Vakarus. Sovietų armijai 1945 pradžioje perkirtus pasitraukimo į Vakarus kelius, dalis meno rinkinių liko Rytprūsių pietinėje dalyje (pvz., Tilžės vokiečių bažnyčios puošnaus altoriaus dalis atsidūrė Barštyne, kiti daiktai Alenšteine ir kt.). Dėl užkariautojų vandalizmo (dar etnocido) sunaikinta daugybė meno kūrinių bei dailiųjų amatų dirbinių, bažnyčių, rūmų ir kitų interjerų. Skulptūros sprogdintos ir daužytos, paveikslai bei medžio drožiniai deginti, smulkesni dirbiniai grobti, parduoti. Taip sunaikintos didžiulės meno vertybės (tarp jų ir daug Mažosios Lietuvos gyvenimą vaizdavusių kūrinių, įvairių muziejų meno rinkinių). Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje kurti įvairūs muziejai, juose rodomi iš Rytprūsių išgabenti meno rinkiniai, dalis jų yra privačiuose rinkiniuose (pvz., Evos Banaitytės-Koch, Povilo Reklaičio ir kitų), įvairiose įstaigose. Kai ką kaupia Rytprūsių išeivių kraštiečių bendrijos, jų tėviškės muziejai (vok. Heimatstube).
L: Ulbrich A. Kunstgeschichte Ostpreußens. Frankfurt / M., 1932.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Pagal senus krašto vaizdus sukurtas paveikslas „Minės kaimas“, po 1949 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio
Iliustracija: „Elnias (briedis) Baltijos jūroje“, po 1949 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio
Iliustracija: „Eva kopose“, po 1949 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio