Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažoji Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje

Mažosios Lietuvos likimo po Pirmojo pasaulinio karo svarstymas Paryžiaus taikos konferencijoje.

Mažóji Lietuvà Parỹžiaus taikõs konfereñcijoje. Galimybė susijungti Mažajai ir Didžiajai Lietuvai atsirado Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Europoje ėmus pertvarkyti valstybių sienas, kuriantis naujoms valstybėms. To siekta ir Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje (1919 I 18–1920 I 21). Akstiną kurtis nepriklausomoms valstybėms davė JAV prezidento T. W. Wilsono 1918 I 18 Kongrese paskelbta 14 punktų deklaracija, paskelbusi tautų apsisprendimo principą kaip svarbiausią direktyvą naujam taikingam pasaulio tautų sambūviui. 1918 II 16 Didžiajai Lietuvai paskelbus apie valstybingumo atkūrimą, Mažosios Lietuvos veikėjai ėmėsi tarptautinės veiklos dėl savo krašto likimo. 1918 III 13–14 vykęs Amerikos lietuvių seimas priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos teritorijų susijungimo į vieną nepriklausomą valstybę ir kreipėsi į JAV vyriausybę, skatindamas tai pripažinti. Artėjant Paryžiaus taikos deryboms, JAV prezidentas Amerikos lietuvių Tautos tarybos pirmininkui įteikė raštą, žadantį sujungti į nepriklausomą Lietuvos valstybę visas lietuviškas etnines žemes iki Karaliaučiaus ir garantuoti Lietuvos valstybei išėjimą prie Baltijos jūros per Klaipėdos uostą. Kai 1918 XI 11 Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą, lapkričio 13 Tilžės vokiečių spaudoje paskelbta, kad JAV prezidentas Amerikos lietuvių Tautos tarybos delegacijai pažadėjęs pasirūpinti, jog Mažoji Lietuva iki Karaliaučiaus būtų atskirta nuo Vokietijos ir prijungta prie Lietuvos valstybės. Jis rėmėsi Mažosios Lietuvos tautinės tarybos lapkričio 30 d. Tilžės aktu, kuriuo lietuvininkų atstovai pareikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos. Lietuvos delegacija (vadovas Augustinas Voldemaras, Lietuvos užsienio reikalų ministras), reikšdama lietuvininkų norus, 1919 III 24 įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui G. Clemenceau memorandumą, kuriuo prašyta pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Balandžio 8 d. Mažosios Lietuvos tautinė taryba per A. Voldemarą perdavė G. Clemenceau analogišką laišką, kuriame prašoma lietuvišką teritoriją (pradedant Geldape ir Darkiemiu pietuose) sujungti su Didžiąja Lietuva. Balandžio 12 d. Lietuvos delegacija laiške sąjungininkų kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu ir kad Lietuva galėtų juo laisvai disponuoti. Balandžio18 d. vieša deklaracija pakartotas lietuvių reikalavimas prijungti Rytprūsių lietuviškas sritis prie Lietuvos. Gegužės 2 d. Taikos konferencijai įteiktas komunikatas dėl Lietuvos valstybinių sienų: į Lietuvos Respublikos teritoriją turi įeiti ir 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos. Tokios pat teritorijos reikalauta ir vėliau. 1919 V 20 lietuvių delegacija vėl kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką – piktintasi, kad taikos sutartyje siūloma nuo Vokietijos atskirti tik siaurą lietuvių gyvenamą plotą. Tačiau mažųjų tautų norų nepaisyta. Viską sprendė Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos – Antantės didžiosios valstybės (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija). 1919 VI 28 Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Versalio taikos sutartį (įsigaliojo 1920 I 10). Pagal ją nuo Vokietijos atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas, vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Po 1923 sausio jis sujungtas su Lietuva. Taip Mažosios ir Didžiosios Lietuvos veikėjų pastangomis Lietuva įgijo Baltijos pajūrio ruožą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Paryžiaus taikos konferencijoje buvo sprendžiami Lietuvos valstybės atkūrimo ir Mažosios Lietuvos susijungimo su LR klausimai. Iš kairės: Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas George Lloydas, Italijos ministras pirmininkas Vittorio Orlando, Prancūzijos ministras pirmininkas Georges Clemenceau ir JAV prezidentas Wodrowas Wilsonas, 1919

Iliustracija: Antantės valstybių vardu Klaipėdos kraštą perima valdyti prancūzai, 1920 / Iš Izabelės Chandavoine-Urbaitis knygos „Prancūzai Klaipėdos krašte 1920–33 metais“, 2003

Iliustracija: Antantės valstybių vardu Klaipėdos kraštą perima valdyti prancūzai, 1920 / Iš Izabelės Chandavoine-Urbaitis knygos „Prancūzai Klaipėdos krašte 1920–33 metais“, 2003