Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvininkų tautinė simbolika

vėliava, himnas ir herbas.

lietùvininkų tautnė simbòlika. Valstybės turi savo simboliką: vėliavą, himną ir herbą. Turi savo teritoriją, valstybinę kalbą. Mažoji Lietuva niekada nebuvo politinis vienetas. Tačiau ji turėjo savo žalią–baltą–raudoną vėliavą. Tokia pat buvo ir Mindaugo vėliava – viena seniausiųjų žinomų vėliavų Lietuvoje. Anot padavimo, kovodamas su Kryžiuočių ordinu apie 1250 prie Priegliaus Mindaugas nadruviams padėjo pastatyti pilį. Atsisveikindamas su naujosios pilies įgula Mindaugas įbedęs į žemę savo žalią–baltą–raudoną vėliavą ir pasakęs: „Čia Vėliava, čia – Lietuva“. Nuo tada pilis vadinta Vėliava (vėliau pervadinta Vėluva). Tos vėliavos spalvos Mažojoje Lietuvoje žinotos ir 1660. Erdmono Simonaičio žmona pasakojo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tilžėje, susikūrus lietuvių klubui, kurio veikloje aktyviai reiškėsi tuometiniai Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjai (tarp jų ir Vydūnas), prieš prasidedant susirinkimui ant stalo taip pat padėdavo žalią–baltą–raudoną vėliavą. Lietuvininkų vėliavos spalvos tuomet buvo labai paplitusios. Jos naudotos Prūsijos kariuomenėje kaip simbolis, ypač tuose dragūnų ar husarų pulkuose, kuriuos daugiausia sudarė Mažosios Lietuvos gyventojai. Nuo 1829 tokią vėliavą turėjo Karaliaučiaus universiteto studentų korporacija Littuania ir 1879–1923 Tilžėje veikusi Lietuvių literatūros draugija (vok. Litauische literarische Gesellschaft) bei 1885 Tilžėje tautinę veiklą pradėjusi „Birutės“ draugija. Nuo senųjų laikų Tilžės turguje iš apylinkių suvažiavę laukininkai prekybą galėjo pradėti tik tvarkdariams iškėlus tokią trispalvę vėliavą. Prekybą baigdavo nuleidę vėliavą. Pasak Kristijono Donelaičio, nuo barzdotų gadynių žalia–balta–raudona vėliava tapusi neatskiriamu lietuvininkų tautiniu simboliu. Ją siūlyta perimti kuriant Lietuvos Respubliką. Tačiau katalikiškoji Lietuva norėjo turėti geltoną spalvą (kaip ir Romos katalikų popiežiaus vėliavoje). Taip Mažosios Lietuvos vėliava liko lietuvininkų krašto vėliava. Klaipėdai prisijungus prie Lietuvos per valstybines šventes būdavo keliamos abi vėliavos. Lietuvininkai turėjo ir savo neoficialų himną. 1879 Klaipėdoje leidžiamoje Lietuviškoje ceitungoje pasirodė Georgo Sauerweino-Girėno eilėraštis Lietuwninkais mes esam gimę, vėliau daug kartų perspausdintas. 1908 S. Šimkus sukūrė eilėms muziką. Pirmą kartą giesmė atlikta 1910 Kaune vykusioje Dainų šventėje. Lietuvininkų herbu galima laikyti Vytį, įkūnijantį bendrus Didžiosios ir Mažosios Lietuvos siekius.

L: Junonos ir Vytenio Almonaičių asmeninis archyvas.

Iliustracija: Šalia mažlietuvių tautinės vėliavos lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio iždininkė Ieva Toleikytė–Biržienė, Šilutė, 2001

Iliustracija: Populiarus tarp lietuvininkų atvirukas „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“, išleistas Marijos Šlapelienės knygyno Vilniuje, XX a. pradžioje

Iliustracija: Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas malda pradeda lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ XII susiėjimą Šilutėje. Kartu meldžiasi bendrijos seimelio pirmininkė Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė ir Vytautas Gocentas. Šalia valstybės Trispalvė, mažlietuvių tautinių spalvų – žalia–balta–raudona – žvakės ir tautinė juosta

Iliustracija: „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ I tomo pristatymas Vilniaus mokytojų namuose. Salėje Lietuvos valstybės ir mažlietuvių tautinės vėliavos. Kalba rašytojas Kostas Kaukas, sėdi dr. Martynas Purvinas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktorius Rimantas Kareckas, akademikas profesorius habilituotas dr. Zigmas Zinkevičius, Vytautas Gocentas, akademikė profesorė habilituota dr. Angelė Vyšniauskaitė, profesorė habilituota dr. Audronė Kaukienė, dr. Algirdas Matulevičius, 2001

Iliustracija: Vinjetė „Į darbą kas gyvas...“ / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938

Iliustracija: Lietuvos valstybės herbas