Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Kuršių nerijos gyvenvietės

Kuršių nerijos gyvenviečių kūrimasis ir raida.

Kušių nerijõs gyvénvietės. Nerijoje gyventa nuo seno. Rasta per 100 senųjų gyvenviečių (nuo 3–2 tūkstantmečio iki Kristaus ir iki XIII a.) liekanų: medinių pastatų žymių ir kita. Senieji gyventojai žūklavo žuvingose mariose ir jūroje, rinko ir apdorojo gintarą. Iki XIII a. per buvusią protaką ties Šarkuva įplaukdavo vikingai (jų pėdsakų liko skandinaviškoje toponimikoje), išeiviai iš Rytų Fryzijos. Nerija nuo senovės buvo patogus sausumos kelias iš Sembos į Kuršą. Juo naudojosi XIII a. įsiveržę Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai bei su jais kovoję vietos gyventojai (žinomas sembų žygis 1255 prieš Klaipėdos pilį). Vėliau juo keliauta iš Marienburgo į Rygą ir toliau. Kovų šimtmečiais senesnės Kuršių nerijos gyvenvietės turbūt sunaikintos – nerijoje nebuvo patogių vietų ilgesnį laiką gintis ar slėptis. Saugodami patogų pajūrio kelią kryžiuočiai 1283 pastatė Neuhauso pilį (ties vėlesne Rasyte). Palei pašto ir prekybos kelią išilgai nerijos nusidriekė karčemų virtinė: Šarkuvoje, Kuncuose (vėliau Rasytėje), Nidoje, Nagliuose (Agiloje), Karvaičiuose, Juodkrantėje, Smiltynėje. Jau XIV a. gyvavo Kuncai. 1384 minėta Nida, 1389 – Rasytė, XV a.–XVI a. pradžioje – Karvaičiai, Juodkrantė, Nagliai ir kitos gyvenvietės. Karai, netinkamas ūkininkavimas praretino nerijos miškus, išjudino lakųjį smėlį. Jau 1569 užpustyti Senieji Kuncai, 1665 Neustadtas, 1671 Priedinė, 1700 Senoji Nida. XVIII a. viduryje rusų okupantams per Septynerių metų karą iškirtus didelę dalį nerijos miškų, Kuršių nerijos gyvenviečių užpustymas itin paspartėjo. 1763 užpustyti Senieji Nagliai, 1797 Karvaičiai, 1839 Naujoji Pilkupa, 1854 Naujieji Nagliai ir kita, 5 kartus keitė vietą Juodkrantė. Pietuose užpustyti Stangenwalde, Naujasis ir Senasis Lotmiškis. Užpustytų kaimų gyventojai statė naujus kaimus greta arba atokiau (išeiviai iš Naglių įkūrė Pervalką ir Preilą, Karvaičių gyventojai kūrėsi prie Juodkrantės). Tad Kuršių nerijos gyvenvietės XVI–XIX a. pasižymėjo savitu kilnojimusi. Kuršių nerijos gyvenvietėse vyravo vakarų baltų palikuonys: kuršiai, vėlesni kuršininkai, atsikėlėliai iš Žemaitijos ir kiti. Į Kuršių nerijos gyvenvietes kėlėsi kolonistai iš Vokietijos ir iš kitur. Tačiau daugelio Kuršių nerijos gyvenviečių vardai liko baltiški, lietuviškai vyko pamaldos, mokyta mokyklose. Nerijos kelio reikšmė sustiprėjo XVIII a. pradžioje Rusijos sostinei persikėlus į Sankt Peterburgą. Tik XIX a. viduryje, nutiesus Karaliaučiaus–Tilžės–Tauragės plentą, geležinkelį, tas kelias sumenko. Prie nerijos kelio statyta kelių ir kopų prižiūrėtojų sodybos ir kita, saviti kopininkų pastatai ir sodybos. Nuo XIX a. pradžios nerija garsėjo kaip kurortinė, egzotiška vietovė. Tai turėjo įtakos ir Kuršių nerijos gyvenvietčių raidai. Ligtolines žvejų ir laukininkų Kuršių nerijos gyvenvietes imta taikyti poilsiautojų reikmėms – dailinti pastatus, sodybas, statyti poilsiautojams viešbučius, restoranus, kurhauzus ir kita. Juodkrantė, Smiltynė ir kitos gyvenvietės virto kurortais. Pajūryje įrengti paplūdimiai, užeigos; miškuose – takai poilsiautojams, paviljonai. Pamaryje įrengtos prieplaukos poilsiautojų laivams. 1871 Kuršių nerijos gyvenvietėse gyveno: Kopgalyje – 53, Juodkrantėje – 512, Pervalkoje – 59, Preiloje – 123, Nidoje – 515, Pilkupoje – 123, Kuncuose – 21, Rasytėje – 295, Šarkuvoje – 257 žmonės. Tada svarbiausios gyvenvietės buvo Juodkrantės kurortas ir Nida. Kai kurie išsimokslinę žvejų vaikai tapdavo jūreiviais, laivininkais. Svetur patirtus įspūdžius jie parsiveždavo namo, statėsi namus kitaip. Įmantrios verandos buvo turtingumo požymis, tuo patraukdavo ir kurortininkus. Nuošalesnės, mažiau patrauklios Kuršių nerijos gyvenvietės (Šarkuva, Preila, Pervalka ir kitos) liko žuvininkų kaimais. Dažnoje Kuršių nerijos gyvenvietėje veikė mokykla. Kuršių nerijoje daugėjo bažnytkaimių – seniau buvo Kuncai, vėliau tokie tapo Karvaičiai, Rasytė, Nida, Juodkrantė, Šarkuva. Žvejyba turėjo įtakos Kuršių nerijos gyvenviečių išsidėstymui. Namus žvejai statė marių pakrantėje, kur nendrių saugotose įlankėlėse (išyrose) galėjo laikyti valtis. Žūklauta ir jūroje – ant kranto įrengtos prieplaukos žvejų laivams, tinklų džiovyklos, gelbėjimo stočių pastatai ir signaliniai bokštai. Vėliau statyti švyturiai. Žvejams orientuotis padėjo ir ryškiai dažyti namų frontonai. Pro langus irgi toli buvo matyti marios, orų permainos, laivai. Derlinguose pamario sklypuose buvo daržai, ganėsi gyvuliai (trūkstamų pašarų atsigabenta iš Nemuno deltos pievų). Taip susiklostė stambesnių laukininkų (Rademacherių Preiloje ir kitos) sodybos. Greta žvejų medinių namelių nendrių stogais, papuoštų drožinėtais lėkiais ir vėjalentėmis, vėliau išplitusiais prieangiais, statyti erdvesni ūkiniai ir gyvenamieji pastatai čerpių stogais. (Dar kopininkų pastatai ir sodybos). Medieną ar net ištisus išardytus namus Kuršių nerijos gyvenviečių gyventojai didelėmis kuršvaltėmis atsiplukdydavo per marias. Taip į Nidą iš Rusnės buvo atgabentas Anckerių didysis namas. Statybinės medžiagos tausotos (Kuncų bažnyčios liekanos panaudotos Nidos statyboms). Kuršių nerijos gyvenviečių pobūdį veikė ir administracinis suskirstymas. Pietinė nerijos dalis nuo kryžiuočių laikų priklausė Sembai. Ją valdė Ordino maršalas Karaliaučiuje, vėliau – Vyriausioji valdyba Žiokuose. Nerijos šiaurinė dalis priklausė Klaipėdos komtūrijai, vėliau tenykštei Vyriausiajai valdybai (vok. Hauptamt). Dar vėliau nerijos pietinė ir šiaurinė dalys atiteko Sembos–Žuvininkų ir Klaipėdos apskritims, 1923–1939 Vokietijai ir Lietuvai. Iki 1945 Kuršių nerijos gyvenvietės buvo nedidelės. Jas puošė vaizdingi statiniai, supo patrauklūs, egzotiški gamtovaizdžiai. Jų savitumas traukė čia daugybę lankytojų (Dailininkų kolonija, Tomas Mannas ir kita) bei poilsiautojus. Kuršių nerijos gyvenviečių buvusį patrauklumą aprašė daugelis žmonių. Statant naujus pastatus, praeityje derintasi prie krašto tradicijų (T. Manno namas Nidoje ir kita). 1935 Kuršių nerijos gyvenvietėse gyveno: Smiltynėje ir Kopgalyje – 80, Juodkrantėje – 400, Pervalkoje – 175, Preiloje – 220, Nidoje – 800, Rasytėje – 900, Šarkuvoje – 680 žmonių. Tuomet svarbiausios gyvenvietės buvo Nida ir Rasytė. Nidos jaunimo nakvynės namuose 1934 buvo apsistoję 3043 keliautojai, 1935 – 2767; Juodkrantės – 2120 ir 2404; Šarkuvos – 13 267 ir 11 642; Rasytės – 19 733 ir 16 584, Pilkupos – 325 (1935). Šarkuvoje 1935 vasarojo 1438; Pilkupoje – 800; Preiloje – 176; Pervalkoje – 50; Nidoje 1934 – 3300, 1935 – 4490; Juodkrantėje – 3290 žmonių (1935). Nidoje dažniausiai vasarodavo vokiečiai, bet daugėjo lietuvių vasarotojų, lietuviai ten statėsi nuosavas vilas. Juodkrantėje vasarodavo žydai, vokiečiai ir lietuviai. Tarpukariu nerijoje kasmet lankydavosi iki 100 000 žmonių.

Antrasis pasaulinis karas aplenkė Kuršių nerijos gyvenvietes. Po karo sovietai pradėjo ištisai naikinti senuosius pastatus, sodybas. Taip sugriauta daugybė pastatų (taip pat Neringos muziejus Nidoje), suniokotos bažnyčios ir kita. Sovietinio „atšilimo“ metais Lietuvoje pradėta rūpintis unikaliu nerijos kraštovaizdžiu ir Kuršių nerijos gyvenvietėmis kaip patogia vieta poilsiui. Daug Kuršių nerijos gyvenviečių senų pastatų formaliai paskelbta architektūros paminklais (jų sąrašą ribojo sovietinės ideologijos rėmai – vertingais pripažinti vargingi statiniai, o ne puošnūs viešbučiai, stambūs ūkiai ir panašiai). Tačiau į urbanistikos paminklų sąrašą nebuvo įtraukta Juodkrantė, visa Nida, kitos Kuršių nerijos gyvenvietės. Sovietmečiu Kuršių nerijos gyvenviečiųs globa buvo fiktyvi. Įtakingi veikėjai bei grupuotės savo naudai keisdavo sudarytus Kuršių nerijos gyvenviečių planavimo projektus, siekė įsikurti prestižinėje Neringoje. Masiškai perdirbinėti vadinamieji architektūros paminklai, naujieji šeimininkai savaip pertvarkydavo vaizdingus senuosius statinius. Sovietinės Lietuvos architektai, Neringos vyriausieji architektai ėmėsi perdirbinėti Kuršių nerijos gyvenvietes, senųjų sodybėlių ir nedidelių pastatų vietoje statė gremėzdiškas naujas poilsines, nepaisė Mažosios Lietuvos tradicijų. Kuršių nerijos gyvenvietes imta sparčiai plėsti, naikintos tradicinio paveldo liekanos, statyti vis nauji agresyvios išvaizdos, vietovei nebūdingi statiniai. Kuršių nerijos gyvenvietės paverstos ir reprezentacinėmis poilsiavietėmis sovietinio režimo veikėjams. Pvz., ant didžiųjų kopų Nidoje pastatyti gremėzdiški poilsio namai valdžios veikėjams, vadinamoji Kosygino vila – rezidencija aukštiems svečiams ant Urbo kalno. Kuršių nerijos gyvenvietės 1961 formaliai pavadintos Neringos miestu, jis pernelyg sparčiai plėstas (1971 – 1944 gyventojai, o 1976 – jau 2500 gyventojų), naikinta unikali gamta bei senosios Kuršių nerijos gyvenvietės. Mažosios Lietuvos paveldas naikintas ir po 1990. Pvz., į natūralų kopų plotą Nidoje įsibrauta su pretenzingu Saulės laikrodžiu, vietoj kuklios Kosygino vilos projektuota didelė rezidencija Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Brazauskui. Greta T. Manno muziejaus Nidoje nuosavus rūmus pasistatė Neringos vyriausiasis architektas. Tik visuomenei protestuojant nutraukta linksmybių centro statyba greta Pervalkos kapinių. Kuršių nerijos gyvenvietės sparčiai tebeplečiamos, vis mažiau jose lieka Mažajai Lietuvai būdingų dalykų. Lietuvos Respublikos paminklosaugos vadovai 1996 siūlė nebesaugoti pusės Kuršių nerijos gyvenviečių architektūros paminklų kaip jau nebepataisomai sugadintų. Tad per ketvirtį amžiaus buvo sunaikinta pusė oficialiai saugotų paveldo vertybių. Naujausi sumanymai (išilgai nerijos nutiesti Rusijai reikalingą greitkelį su tiltu per Kuršių marias, įkurti tarptautinės prekybos centrus su jūrų laivų uostais, oro uostais, greta nerijos leisti rusams eksploatuoti naftos telkinį D-6 ir kita) gresia dar labiau suniokoti Mažosios Lietuvos paveldą. Kuršių nerijos gyvenviečių projektuose įteisinama galimybė toliau naikinti tradicinio paveldo liekanas. Pietinėse Kuršių nerijos gyvenvietėse atėjūnai pastatė nemažai neišvaizdžių statinių, tačiau ten ilgiau išliko daugiau neperdirbtų tradicinių pastatų, vaizdingų Rasytės ir Senosios Pilkupos dalių.

L: Purvinas M. Neringos kultūros paveldo likimas // Klaipėda, 1992 VII 7; Purvinas M., Purvinienė M. Neringa: unikalaus kampelio krizė // Statyba ir architektūra, 1992, nr. 6–7; Purvinas M. Neringos kultūros paveldo ateitis // Kultūros barai, 1992, nr. 7–8; Purvinas M. „Didžiosios statybos“ Neringoje // Naujasis dienovidis, 1993, nr. 19; Purvinas M., Purvinienė M. Skaudus Neringos likimas // Tėviškės žiburiai (Kanada), 1995 XI 21; Dėl nesiliaujančio Kuršių nerijos niokojimo // Dienovidis, 1999 V 7; Rimantienė R. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. V., 1999; Baranauskas M. Dingę Karvaičiai. Klaipėda, 1999; Strakauskaitė N. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001; Elertas D. Kopgalis. Klaipėda, 2002; MLFA.

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė

Kostas Frankas

Iliustracija: Nidos kurortas, 1940 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Nidos žvejų pora prie savo namo, 1973

Iliustracija: Nida, ištrauktos ant kranto valtys, 1959

Iliustracija: Pilkupa, žiūrint nuo kopų

Iliustracija: Kuršių marių įlanka bei ragai ties Pilkupa, 2001

Iliustracija: Šarkuva, 2002

Iliustracija: Palvės liekanos

Iliustracija: Rasytė, 2002

Iliustracija: Kuršių marių pakrantė ties Rasyte, 1975 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Preila, 2002

Iliustracija: Pervalka, 2002