Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos krašto problema ir Baltijos šalys

Baltijos valstybių politikų laikysena Klaipėdos krašto klausimu po Pirmojo pasaulinio karo.

Klapėdos krãšto problemà ir Báltijos šãlys. Baltijos valstybės (Latvija, Estija bei Suomija) po Pirmojo pasaulinio karo nebuvo abejingos Klaipėdos krašto likimui. Po prancūzų kariuomenės išsilaipinimo Klaipėdoje 1920 bei siekio paversti Klaipėdos kraštą Freistaatu Baltijos šalių politikai suprato, kad Klaipėda virsta neaiškių sandėrių objektu, o tai gali peraugti į naują karinį konfliktą. Jie manė, kad geriausia Klaipėdą perduoti Lietuvai, kuri turi etninių, istorinių bei ekonominių teisių į šį kraštą. Tai vienintelis jos išėjimas į jūrą ir uostas. Manyta, kad Lietuva, valdydama Klaipėdos kraštą, nebesiorientuos į Vokietiją ir stengsis suartėti su Baltijos šalimis, sudarys su jomis ekonominę, karinę bei politinę sąjungą. Latvija ir Estija tikėjosi, kad Lietuva sulaikys galimą Vokietijos ekspansiją. Laukta, kad bus pasiektas kompromisas su Lenkija, kad Baltijos valstybės. su ja sudarys sąjungą, galinčią užkirsti kelią Vokietijos ar Rusijos įsigalėjimui Rytų Europoje (todėl Baltijos valstybės buvo linkusios padėti Lietuvai prisijungti Klaipėdą). 1922 spalį Estijos užsienio reikalų ministras A. Pijpas Lietuvos pasiuntiniui Taline V. Gailiui pareiškė, kad estai rems Lietuvą Klaipėdos klausimu. Panašių pareiškimų padarė Suomijos ir Latvijos diplomatai. 1922 kovą per Baltijos šalių ir Lenkijos konferenciją Baltijos valstybės pasiūlė Lenkijai atsisakyti savo interesų į Klaipėdos kraštą, bet ši nesutiko. Be to, jos siūlė Lietuvai daugiau rūpintis vienintelio uosto atgavimu, ne tik Vilniumi, gal net perkelti ten sostinę. Tačiau Lietuva tuo piktinosi ir 1919–1922 nė karto neprašė šių valstybių paramos Klaipėdos klausimu. Prisijungti Klaipėdą, įteisinti tai tarptautiniu mastu labiausiai padėjo Latvija. Vykstant Klaipėdos krašto sukilimui ji praleido per savo teritoriją Lietuvos karinius dalinius ir ginklus, siunčiamus į Klaipėdos kraštą Mažeikių–Priekulės (Latvija)–Skuodo–Kretingos geležinkeliu Latvija suorganizavo didelę ir veiksmingą diplomatinę kampaniją Lietuvai remti, reikalavo Antantės valstybių pripažinti Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Ir kitos Baltijos šalys 1923 ne kartą kreipėsi į Vakarų valstybes ir nurodė, kad visos Baltijos šalys pripažįsta Klaipėdos kraštą Lietuvai. Taip jos tikėjosi sustiprinti Baltijos šalių vienybę ir stabilizuoti tarptautinę padėtį. Lietuvos nepasitikėjimas kitomis Baltijos šalimis atsirado po 1922 III 17 Varšuvos konferencijos, kai Latvija, Estija ir Suomija pasirašė sąjunginę sutartį su Lenkija dėl savitarpio pagalbos. Likusi izoliuota Lietuva pareiškė, kad jos šiaurinės kaimynės, sudarydamos šią sutartį, faktiškai pripažino Vilniaus aneksiją. Tarpusavio santykiai pablogėjo ir po 1922 XII 2–12 Maskvos nusiginklavimo konferencijos, kurioje Baltijos šalys nepalaikė Lietuvos siūlymo priskirti teritorinius ginčus arbitražo kompetencijai. Todėl Lietuva savo politiką derino su SSRS ir Vokietija (Klaipėdos kraštas SSRS ir Vokietijos politikos požiūriu). 1923 sausį–vasarį (Klaipėdos likimui lemiamu momentu) Ernestas Galvanauskas su Latvijos ir Estijos atstovais Kaune nesusitikdavo savaitėmis, o su SSRS atstovu I. Koževnikovu savo veiksmus derino kone kasdien. Tik Latvija, vykstant sukilimui Klaipėdoje, turėjo savo atstovą – konsulinį agentą A. Mise. Bet jis aktyvesne politine veikla nepasižymėjo, tik informuodavo savo vyriausybę apie įvykius Klaipėdoje. Lietuvos suartėjimas su SSRS kėlė nerimą Baltijos šalims. Bijota, kad Lenkija užims Lietuvą, o SSRS, siekdama atkurti jėgų pusiausvyrą, – Latviją ir Estiją. Baltijos valstybės nepritarė ir jėgos panaudojimui per sukilimą. Jos priekaištavo lietuviams, kad buvo pralietas prancūzų kraujas (esą jie nugalėję Vokietiją padėjo susikurti Baltijos valstybėms). Skleisti gandai, kad Lietuva užėmusi Klaipėdą savo pajėgas per Latvijos teritoriją permes į Vilnių ir vėl kils karas. E. Galvanauskas nesistengė to paneigti. Lenkų lėšomis Rygoje leidžiamas laikraštis Rižskij kurjer paskelbė melagingą žinią, kad Lietuva prisijungusi Klaipėdą turi užimti ir Liepoją. Provokacija pavyko ir laikraštyje Latvijas kareivis imta įrodinėti, kad Lietuva turi grąžinti Latvijai Palangos uostą. Lietuva dėl to įteikė Latvijai notą, bet jos vyriausybė patikino nieko bendra su tuo neturinti. Lietuvos vyriausybė domėjosi ir gandais apie Latvijos kariuomenės telkimą Liepojos apylinkėse. Toks nepasitikėjimas ir intrigos trukdė geriems tarpusavio santykiams. 1923 viduryje Lietuva ėmė stengtis suartėti su Baltijos valstybėmis, nes tikėtasi jų paramos dėl Klaipėdos krašto pripažinimo Lietuvai. Norėta surengti Kauno konferenciją, tačiau tai pavyko tik 1924 V 19–22, kai gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija. 1925–1926 pasirašyta bendra Baltijos šalių nepuolimo sutartis su SSRS, kuri tapo aktuali po revanšistinių Vokietijos sluoksnių suaktyvėjimo. Vėliau geriems santykiams (ypač su Latvija) palaikyti trukdė Klaipėdos ir Liepojos uostų ekonominė konkurencija. Iki 1922 Latvija gaudavo dideles pajamas iš Lietuvos prekybos. Ji tikėjosi, kad ir atgavusi Klaipėdos kraštą Lietuva neišsivers be Liepojos uosto, su kuriuo ją jungė patogus geležinkelis. Tačiau prisijungusi Klaipėdos kraštą Lietuva visą užsienio prekybą stengėsi nukreipti per Klaipėdą, todėl Liepojos uostas nebepajėgė konkuruoti su Klaipėda, jo prekių apyvarta nuolat mažėjo. Dar didesnį smūgį Lietuva sudavė uždariusi Liepojos–Romnų geležinkelį, motyvuodama santykių su Lenkija nepalaikymu. Konfliktai dėl šio geležinkelio uždarymo užsitęsė iki 1930. Suartėti su kitomis Baltijos šalimis Lietuva buvo priversta, kai 1933 į valdžią Vokietijoje atėjo Adolfas Hitleris. 1934 IX 12 Lietuva su Latvija ir Estija pasirašė Baltijos Antantės sutartį, kuria įsipareigota teikti viena kitai politinę ir diplomatinę paramą. 1934 gruodį svarstyta karinės sąjungos galimybė, tačiau ji nebuvo įgyvendinta. 1935 V 6 Kaune vyko antroji Baltijos Antantės užsienio reikalų ministrų konferencija, kurioje Latvija ir Estija įsipareigojo nesudaryti su Vokietija nepuolimo pakto, jei Lietuva jame nedalyvaus. 1938 Estija ir Latvija pasirinko neutraliteto poziciją. Estijos užsienio reikalų ministras net skatino Lietuvą atiduoti Klaipėdą Vokietijai geruoju. Latvija atvirai to neskatino daryti, tačiau siūlė naudotis Liepojos uostu. 1939 kovą likusi vieniša Lietuva be kovos atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai.

L: Butkus Z. Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919–1939 metais // 1923 m. įvykiai Klaipėdoje // Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1995. T. IV; Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. V., 1993; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989