Klaipėdos kraštas SSRS ir Vokietijos politikos požiūriu 1923–1939

Klapėdos krãštas SSRS ir Vokietjos poltikos póžiūriu 1923–1939. 1923 prijungti Klaipėdos kraštą Lietuvai padėjo SSRS ir Vokietija, tačiau abi valstybės paisė daugiausia savo interesų (iš šio krašto išstumti prancūzus ir neleisti įsigalėti lenkams). 1923 kilus Klaipėdos krašto sukilimui Vokietija netrukdė sukilėliams užimti Klaipėdos, nors žinojo, kad daugelis jų atvyko iš Lietuvos, o prijungimą traktavo kaip laikiną reiškinį ir net atsisakė Freistaato idėjos. SSRS irgi pritarė prijungimo idėjai ir žadėjo pagalbą (jei Lenkija pultų Lietuvą) ir ginklų, kurių vėliau Lietuva negavo (nes vykdė per daug savarankišką politiką Klaipėdos krašte). Dalį ginklų Lietuva galėjo nusipirkti ir iš vokiečių. Ginkluotą Klaipėdos užėmimo akciją 1923 I 15 Lietuva vykdė savo iniciatyva be tiesioginės Vokietijos ir SSRS pagalbos, tačiau neišvengė jų tolesnio kišimosi į vidaus reikalus. Sovietai po Klaipėdos prijungimo tikėjosi susilpninti Santarvės valstybių pozicijas ir jų prestižą. Lietuva sovietų pagalbos neatsisakė (pvz., Lietuvos atsakymus į Antantės šalių notas Ernestas Galvanauskas derindavo su SSRS pasiuntiniais). Lietuva net priėmė specialų SSRS pasiuntinį Klaipėdos reikalams (J. S. Mickūną), kuris susitikęs su Klaipėdos profsąjungų ir kairiųjų partijų atstovais minėjo, kad netrukus Klaipėda atiteks vokiečiams, o Baltijos šalys – sovietams. SSRS ir Vokietija siekė dalyvauti tarptautinėse derybose dėl Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos (1922 XII 12, 1923 II 22, 1924 III notose sovietai ne tik savinosi Klaipėdos uostą, bet ir reikalavo, kad Lietuva nebesiderėtų su Ambasadorių konferencija, kėlė kitus reikalavimus). Nepaisant to, Klaipėdos krašto konvencija ir statutas pasirašytas 1924 gegužę. Kai kurie Tautininkų sąjungos lyderiai siūlė orientuotis į SSRS ir įtraukti ją į derybas dėl tarptautinio Klaipėdos pripažinimo Lietuvai. Vokietija 1923–1924 tikėjosi, kad Klaipėdos atidavimas Lietuvai nebus įteisintas tarptautine sutartimi. 1924 SSRS įspėjo savo pasiuntinį Lietuvoje Lorencą vengti remti Klaipėdos galutinį sujungimą su Lietuva (priešingu atveju būtų prarastas įrankis Lietuvos vyriausybei paveikti). 1926 IX 28 nepuolimo sutartyje su SSRS apie Klaipėdą nieko neužsimenama. SSRS bijojo, kad Vokietija nepaskatintų Lietuvos susitaikyti su Lenkija, todėl visaip stengėsi tarpininkauti (darė spaudimą Augustinui Voldemarui, kad neatleistų provokiškai nusiteikusio konsulo Klaipėdos krašte Mudros ir kt.). Ypač SSRS slopino Lietuvos ir Vokietijos ginčą, kai 1927 sustiprėjo konfliktas su Lenkija. 1930 Vokietija skundėsi Tautų Sąjungai, kad Lietuva laužo Klaipėdos konvenciją. Vėl įsikišo SSRS, ji siūlė Vokietijai užtarti Lietuvą dėl tarptautinės prekybos (Latvija skundėsi, kad Lietuva tam trukdo), o Lietuvai – padaryti nuolaidų vokiškame Klaipėdos krašte. Lietuvos diplomatai buvo dėkingi SSRS už tarpininkavimą, tačiau pažadėtų nuolaidų netaikė. 1930 SSRS džiaugėsi, kad tarpininkaudama dėl Klaipėdos sustiprino savo įtaką Lietuvoje ir galėjo tiesiogiai veikti jos politiką Vokietijos atžvilgiu. (Pvz., 1932 iš Klaipėdos gubernatoriaus pareigų atleistas Antanas Merkys, apkaltintas dėl paaštrėjusio konflikto su Vokietija; net patarta netrukdyti fašistų veiklai Klaipėdoje ir kita). 1934–1935 ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui. Toks SSRS spaudimas turėjo pragaištingų padarinių, tai buvo savotiškas palaipsnės kapituliacijos laikotarpis. 1939 kovą SSRS vėl patarė Lietuvai atiduoti Klaipėdą Vokietijai be pasipriešinimo. Dabar Klaipėdą atiduokit. Ateis laikas – ją grąžinsime, dar ir Karaliaučių pridėsime, teigė SSRS pasiuntinys Kaune N. Pozdniakovas. Taigi abi didžiosios valstybės 1923–1939 veikė kaip sąjungininkės.

L: Butkus Z. Bendrininkų kėslai. // Darbai ir dienos. T. 21. K., VDU leid.. 2000; Žalys V. Kova dėl identiteto... Lüneburg, 1993.