Klaipėdos krašto gyvenviečių raida

Klapėdos krãšto gyvénviečių raidà. Iki XIII a. kuršių, skalvių ir kituose gyvenamuose plotuose gyvavo tradiciniai baltų žemdirbių kaimai, pilaitės – administraciniai ir gynybos centrai. Vandenų pakrantėse gyveno žvejai. Ilgaamžė laivyba, užsienio prekyba skatino didelių gyvenviečių plėtrą Klaipėdos apylinkėse (Žardė ir kitos). XIII a. Baltijos pajūryje prasidėjusi Vokiečių ordino ekspansija, 1252 prie Danės žiočių pastatytas Memelburgas, ištisus šimtmečius trukusios kovos pakeitė tradicinę krašto apgyvendinimo struktūrą – senosios baltų pilaitės sunaikintos kaip ir dalis senųjų gyvenviečių. Tačiau visais amžiais krašte gyventa – po mūšių išlikę senieji gyventojai atstatydavo savo sodybas, kurdavosi naujose vietose. Stiprėjant Livonijos ordino (vėliau Kryžiuočių ordino) valdžiai, plūdo kolonistai iš Vakarų. Plėtėsi Memelio (Klaipėdos) miestas, apylinkėse kūrėsi karčemos prie svarbiausio pajūrio kelio Karaliaučius–Ryga, išsiplėtė Vitė – Ordino duoklininkų žvejų gyvenvietė. Ventės rage pastatytas Vindenburgas – svarbi apsaugos pilis (Ventė). Prie perkėlos per Miniją kūrėsi Priekulė, Nemuno žiotyse (ties svarbiu upės atšakų išsišakojimu) – Rusnė. Kryžiuočių ordino valstybės laikais (iki 1524) svarbiausios gyvenvietės telkėsi pamaryje. Jų reikšmę pabrėžė Klaipėdoje, Vindenburge (Ventėje), Rusnėje, Priekulėje įkurtos bažnyčios. 1525 susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, vis dažniau kurtasi panemunių plotuose (tą skatino ir sparčiai plėtotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekių tranzitas Nemunu). Svarbios gyvenvietės tapo Viešvilė, Vilkyškiai, Piktupėnai, Katyčiai, Verdainė (tuometiniai parapijų centrai). Nykstant Vindenburgui, iškilo Kintai. Nutiesus pajūrio kelią sparčiau augo Kuršių nerijos kaimai, Nida ir Karvaičiai tapo parapijų centrais. XVII a. pradžioje svarbesne gyvenviete tapo Kretingalė. Tolesnę krašto gyvenviečių raidą nutraukė ilgam užtrukę karai su Švedija, Lenkijos–Lietuvos valstybe. XVII a. pabaigoje vėl pagyvėjus LDK prekių eksportui, sustiprėjo panemunių gyvenvietės. Plaškiai tapo parapijos centru. XVIII a. pradžioje tarp Plaškių ir Piktupėnų sustiprėjo Rukai. Per Septynerių metų karą labai suniokotas kraštas ir jo gyvenvietės atsigavo XVIII a. pabaigoje. Rusams iškirtus Kuršių nerijos miškus, pajudėjęs smėlis užpustė Karvaičius, nauju parapijos centru tapo Juodkrantė. Tik po napoleonmečio pradėjo sparčiai augti didesnių gyvenviečių tinklas krašte. Greta ankstesniųjų svarbiomis gyvenvietėmis tapo Dovilai, Saugos, Vyžiai, Ropkojai, Žukai, prie Verdainės išsiplėtusi Šilokarčema (būsimoji Šilutė). 1871 susikūrus Vokietijos imperijai, ekonominio pakilimo dešimtmečiais iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis krašto didelių gyvenviečių sparčiai augo (į jas persikeldavo ir dalis buvusių žemdirbių). Taip XX a. pradžioje Smalininkuose gyveno per 2000 žmonių, Viešvilėje – 1600, Rusnėje – 1826. Su Žibais sujungta Šilokarčema tapo 4000 gyventojų miestu. Augo Klaipėda, Priekulė. Naujais centrais tapo Karklininkai, Kairiai, Vanagai, Ramučiai, Juknaičiai, Paleičiai, Pašyšiai, Natkiškiai, Lauksargiai. Pirmasis pasaulinis karas, ekonominės krizės sulėtino krašto gyvenviečių plėtrą. Pokariu staigiai pradėjo augti Pagėgiai – naujai sukurtos apskrities centras. Plėtėsi Klaipėda, Šilutė. Kai kurios gyvenvietės (pasikeitus politinei ir ekonominei padėčiai – labai sumažėjus tranzitinei laivybai Nemunu, perkėlus valstybines sienas ir kita) sumenko. 1939 Smalininkuose gyveno tik 1321, Viešvilėje – 1174 žmonės. Užtat Rusnėje buvo 2454, Pagėgiuose – 2761, Šilutėje – 5236 gyventojai. Per pusantro šimtmečio Pagėgių gyventojų padaugėjo per 11 kartų, o Šilutės – net 15 kartų. Nuošalesnės krašto gyvenvietės per tą laiką išaugo tik 1,5–2 kartus. Augo ne vien gyventojų skaičius. Daugelis didesnių gyvenviečių virto miesteliais su dideliais ir puošniais mūriniais pastatais, gausiomis prekybos bei aptarnavimo įstaigomis, tvarkingai grįstomis gatvėmis bei aikštėmis. Plito inžineriniai tinklai, įprastas dalykas buvo elektros energija. Savo miestietiškumu kraštas ryškiai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos, gyvenviečių pobūdžiu buvo artimesnis Vakarų Europai. Dauguma krašto gyvenviečių beveik nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais (išskyrus apgriautą Klaipėdą, kai kurių gyvenviečių atskiras dalis). Jau sovietinės okupacijos pradžioje sudeginti svarbiausi Priekulės pastatai (bažnyčia, didelė mokykla, dvaro rūmai), pradėtos naikinti šventovės, paminklai, kapinės ir kita. Išstūmus senuosius krašto gyventojus, likviduoti tradicinio gyvenimo pamatai. Kaip nebereikalingi niokota dirbtuvės, įmonės, parduotuvės, restoranai ir kita. Ideologiniais-politiniais sumetimais senosios gyvenvietės perplanuotos, nugriautų bažnyčių vietoje pastatyti kiti statiniai, perdirbti buvę senamiesčiai. Nyko apleisti ir nugriauti senieji pastatai bei gyvenviečių infrastruktūra. 1944–2000 sunaikinta 80–90% krašto senųjų pastatų. Į senąsias gyvenvietes brukti standartiniai sovietmečio pastatai, sovietinių architektų suprojektuoti statiniai, svetimi Mažosios Lietuvos tradicijoms. Vaizdingomis senosiomis gyvenvietėmis nesirūpino sovietinė paminklosauga. Ir po 1990 toliau naikinamas krašto architektūros paveldas, senosios gyvenvietės bei jų dalys nevykusiai perdirbamos.

Martynas Purvinas