miesteliai

miestẽliai, kaip atskira gyvenviečių rūšis Mažajai Lietuvai nebūdingi (tuo šis kraštas skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos). Kryžiuočių ordino kuriamos svarbiausios gyvenvietės gaudavo miestų teises, skatinusias jų plėtrą. Labai tankus naujų miestų tinklas užkariautos Prūsos pietvakarinėje dalyje neskatino miestelių susiklostymo. Retai apgyvendintoje Skalvoje ir Nadruvoje be negausių miestų dar kurti senų valsčių centrai (dažniau prie pilių ir dvarų). Semboje Ordino laikais buvo daugiau bažnytkaimių prie tankiau išdėstytų bažnyčių. Prie pilių steigtos amatininkų gyvenvietės (vok. Lischke). Nuo 1525 Prūsijos kunigaikštystėje statyta daug naujų bažnyčių (ypač Mažojoje Lietuvoje), skatinusių parapijų centrų plėtrą. Prie svarbiausių kelių, gamybinių objektų (malūnų ir kitų) t. p. kūrėsi stambesnės gyvenvietės su karčemomis, krautuvėmis, amatininkų dirbtuvėmis ir kitais objektais. Jų gausėjo vėlesniais amžiais. Per administracines reformas naujai įkurtų valsčių ir kiti centrai t. p. skatino tenykščių gyvenviečių augimą. Mažosios Lietuvos miesteliais sąlyginai vadiname didesnes gyvenvietes, neturėjusias miesto teisių, bet nuo žemdirbių ir kitų kaimų besiskyrusias savo urbanistine struktūra, aptarnavimo įstaigų gausa ir panašiai. Nuo Didžiosios Lietuvos miestelių jie skyrėsi savo miestiškumu – tankiu užstatymu mūriniais dideliais ir puošniais pastatais, išvystyta infrastruktūra (įranga, inžineriniais tinklais ir kita). Ne itin didelės miestelių tipo gyvenvietės Mažojoje Lietuvoje turėdavo daugiau miestiškumo atributų nei nemaži miestai Didžiojoje Lietuvoje. Miesteliai pasižymėjo aptarnavimo bei kitų įstaigų gausa. Pvz., tarpukariu Kaukėnuose (4500 gyventojų) per 2 ha nusidriekusią turgaus aikštę supo 2 viešbučiai, 3 kavinės, 13 užeigų, 16 maisto produktų, 6 audinių, 4 batų, 3 įvairių prekių parduotuvės, 7 kepyklos, 7 mėsinės, 6 kirpyklos, 8 siuvyklos, daugybė įvairių dirbtuvių (9 batų taisyklos, 5 dažymo ir apmušalų, 6 stalių gaminių ir kitos). Ten tarpukariu pastatytas 600 vietų kino teatras. Didelėje mokykloje mokėsi 800 moksleivių. Kaukėnų centrą supo 2–4 aukštų dideli ir puošnūs mūriniai pastatai (kai kurie iš jų savo puošnumu bei įranga prilygo didmiesčių pastatams). Grįstas gatves ir aikštę juosė tvarkingi šaligatviai. Jas valydavo 2 laistymo įrenginiai, centre veikė lietaus kanalizacija. Daliai gyventojų vandenį tiekė siurbliai. Nuo 1905 veikė vietos dujų įmonė ir 8 km dujotiekis. Po Pirmojo pasaulinio karo miestelis elektrifikuotas. Veikė administracinės įstaigos: seniūnija, valsčiaus teismas, paštas, apskaitos valdyba, hidrotechnikos valdyba, statybos inspekcija, pylimų valdyba, muitinė, darbo tarnyba, policija. Veikė bankų skyriai bei įvairios kasos (iš viso 8 finansų įstaigos). Dirbo teisininkai ir notaras, 3 gydytojai, 4 dantistai ir 2 veterinarijos specialistai. Veikė amatų ir namų ruošos, mokytojų kursai, privati aukštesnioji mokykla ir kita. Nors Kaukėnuose nebuvo žymesnės vietinės pramonės, tačiau didelę gyvenvietę išlaikė labai išvystyta prekyba, apylinkių aptarnavimas ir amatai. Reikšmingu centru buvo evangelikų bažnyčia ir parapijų pastatai. Panašių miestelių (savo išvaizda ir aptarnavimo galimybėmis panašių į Vakarų Europos gyvenvietes) krašte buvo dešimtys. Miesteliuose gyveno nemaža lietuvininkų (amatininkų, darbininkų, pirklių ir kitų). Kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje miesteliuose gyveno nedaug žydų (kaip ir visame krašte). Kaimiečiams lietuvininkams miesteliai buvo svarbūs centrai prekybai ir kitiems reikalams. XIX a.–XX a. pradžioje ši miestelių svarba menkėjo, tiesiant geležinkelius ir kitus susisiekimo kelius, kuriais kaimiečiai lengviau pasiekdavo ir didžiuosius miestus (dar skaitykite: krovinių gabenimas, keleivių gabenimas). Miesteliai plėtėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu krašto miesteliai labai suniokoti, įvedus naują sovietinį gyvenimo būdą, išstūmus senuosius gyventojus. Likvidavus privačią nuosavybę ir verslus, sunaikintos buvusios gamyklos, dirbtuvės ir kita. Suniokota ir nugyventa buvusi infrastruktūra, nugriauta dauguma senų pastatų, kiti perdirbinėti, nustelbti naujų statybų.

L: Purvinas M. Istoriniai miestai Nemuno žemupyje // Istoriniai miestai: sena ir šiuolaikiška. V., 2003.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Kaukėnų turgus ir miestelio aikštė, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Eitkūnų dideli mūriniai pastatai, 1924 / Iš Aldonos Povilaitytės rinkinio

Iliustracija: Alnos bažnyčios bokštas iš turgaus aikštės, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Mūrinis Pabėtų miestelio gyvenamasis namas, 2001

Iliustracija: Mūrinis Priekulės miestelio gyvenamasis namas, 1995

Iliustracija: Mediniai gyvenamieji namai Viešvilėje, 2002

Iliustracija: Šilutės Lietuvininkų gatvė, 1995