Karaliaučiaus ryšiai su Didžiąja Lietuva
Karaliáučiaus ryšia su Didžija Letuva. Jau parenkant vietą Karaliaučiui, svarbi buvo prekyba gintaru. Vienas iš dviejų didžiųjų Kryžiuočių ordino ūkvedžių (vok. Grossschäffer) nuolat lankėsi Karaliaučiuje, kur, be kitko, tvarkė ir gintaro prekybą. Net XIV–XV a. karų protarpiuose, kai Nemuno–Deimės–Priegliaus vandens kelias įgaudavo didesnę reikšmę, Didžiosios Lietuvos prekių dalis buvo nukreipiama į Karaliaučių (tai liudija Kurto Hermanno Forstreuterio, Jono Remeikos, Zenono Ivinskio tyrimai). Nors Karaliaučius išaugo į didelį prekybos centrą, bet ilgai savo ryšiais su Didžiąja Lietuva negalėjo pasivyti galingo Dancigo. Žlugus Dancigo Hanzos pirklių kontorai Kaune, Karaliaučiaus pirkliai XVI a. Didžiojoje Lietuvoje įgavo daugiau įtakos. Jie sustiprėjo XVI a. pabaigoje, kai po ilgų ginčų išsikovojo sankrovos teisę (vok. Stapelrecht). Visos pro Karaliaučių Nemunu vežamos prekės turėjo būti čia iškrautos. Įvairių metų Labguvos, Jurbarko ir Kauno muitų registrai liudija Karaliaučiaus prekybos su Didžiąja Lietuva pobūdį. Pvz., 1601 Kauno muitinės registras rodo, kad plokščiadugniais upių baidokais įprastu Nemuno–Priegliaus keliu į Karaliaučių buvo gabenti grūdai, vaškas, linai, pelenai, potašas, kailiai, odos, apyniai, riešutai (statinėse), medžio dirbiniai (šaukštai, geldos, rogės, vežimai). Buvo varoma daug galvijų. O iš Karaliaučiaus į Didžiąją Lietuvą buvo gabenta daug druskos, geležies (plokštėmis), plieno ir kitų metalų (alavo, vario), silkių, įvairių prieskonių, vyno, karaliaučinio alaus ir kito. Druska buvo nuolatinė prekė, gabenama iš Karaliaučiaus. Net 1850 Vilniaus miesto statistiniame aprašyme yra paminėta, jog iš Karaliaučiaus atgabenama Lisabonos druskos. Nuo XV a. pabaigos šalia Dancigo Karaliaučius vis labiau virto tikruoju uostu Didžiosios Lietuvos javams. Tokiu tarpininku su Vakarais jis išliko keletą šimtmečių. Jau T. Makovskio parengtame ir M. K. Radvilos 1613 išleistame Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemėlapyje yra įsakmiai pažymėta, jog to [Lietuvos] derliaus gausingumą gali paliudyti garsiausi uostai Karaliaučius ir Ryga, kurie laivais iš Lietuvos atvežtus javus eksportuoja į užjūrio šalis. XVII–XVIII a. dar labiau padidėjo grūdų išvežimas per Karaliaučių. Ne tik artimos Sūduvos derlius, bet ir Nemuno dešiniųjų krantų dvarų javai buvo siunčiami į Karaliaučių. Dvarų inventoriuose paprastai būdavo įrašoma, jog valstietis nuo valako turi kartą per metus duoti pastotes išvežti javams į Vilnių, Rygą arba į Karaliaučių. Baudžiauninkai, gyvenę arčiau Nemuno, po triskart per metus veždavo Karaliaučiui skirtus dvarų javus į Kauno, Veliuonos, Jurbarko uostus. Paprūsės javai, kailiai ir odos iš Vilniaus į Karaliaučių paprastai būdavo gabenami sausumos keliais. Ekonominiai Didžiosios Lietuvos ryšiai su Karaliaučiumi dar labiau sustiprėjo, kai per Kauno guberniją 1857–1860 buvo nutiestas geležinkelis, vadinamoji Karaliaučiaus linija (pradėta naudoti 1861), kuri pro Kauną ir Sūduvą Virbalyje jungėsi su Karaliaučiaus geležinkeliu. Šios šakos nutiesimas nukreipė Didžiosios Lietuvos pietvakarių žemės ūkio ir miško gaminių eksportą į Karaliaučių, kuris virto svarbiu prekių perkrovimo ir paskirstymo punktu. Iš XIX a. yra nemažai tikslios statistikos apie Didžiosios Lietuvos prekybą su Karaliaučiumi. Į šį miestą 1893 įvežta: linų, nuošukų ir kanapių 68 524 t už 38 529 730 markių (Mk); išvežta – 67 924 t už 37 954 680 markių. Javų, sėklinių grūdų ir miltų įvežta 368 790 t už 49 813 767 Mk, išvežta – 365 240 t už 50 901 165 markių. Nuo viduramžių pabaigos Karaliaučius darėsi statybinės medžiagos (medienos) uostu. 1893 įvežta medienos 361 996 kietmetrių (ktm) už 5 714 541 Mk., išvežta – 274 622 ktm už 6 660 604 markių. Karaliaučius plačiai prekiavo su Rusijos imperijos miestais arbata. 1893 jos įvežta 3390 t už 3 729 tūkst. Mk, išvežta – 3350 t. už 5 360 tūkst. markių. Iš viso per vienerius metus įvežta prekių: 986 447,6 t, 361 996 ktm, 104 092 galvijai ir arkliai už 191 943 863 Mk., išvežta prekių: 1 039 353,5 t, 274 622 ktm, 40 214 galvijų ir arklių už 151 894 359 markių. Pačios Karaliaučiaus laivininkystės įmonės tada turėjo 14 didelių laivų. Per 1893 įplaukė 1320 jūros laivų (371 719 brt), išplaukė – 1545 (451 394 brt). Laivyba dar labiau pagyvėjo, kai buvo iškasti perkasai: Friedricho (Pričkagrabė) ir Mozūrų; Karaliaučiaus jūros kanalas.
L: Renkent E. Der Handel Königsberger Grossschafferei des Deutschen Ordens mit Flandern um 1400. 1937; Forstreuter K. Die Memel als Handelsstrasse Preussens nach Osten. 1931; Forstreuter K. Preussen und Rußland. 1955; Remeika J. Der Handel auf der Memel. // Tauta ir žodis, V., 1928; Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su Prūsais. I, 1934.
LE
Iliustracija: Mažosios Lietuvos istorijos objektai Karaliaučiaus centre, iki 1944: 1 – Ordino pilis, 2 – senojo Karaliaučiaus universiteto bendrabutis, kuriame gyveno Kristijonas Donelaitis, 3 – Katedra ir Immanuelio Kanto kapas, 4 – naujasis Karaliaučiaus universiteto pastatas, 5 – Rytprūsių Tėviškės muziejus ir Zoologijos sodas, 6 – paminklas I. Kantui, 7 – Steindammo bažnyčia, 8 – Senamiesčio bažnyčia, 9 – Sakaimio bažnyčia, 10 – Didžiosios ligoninės bažnyčia, 11 – Katalikų bažnyčia, 12 – Liudviko Gedimino Rėzos kapas, 13 – Friedricho Nesselmanno būstas, 14 – Adalberto Bezzenbergerio būstas, 15 – muziejus „Prussia“, 16 – Johanno Voigto būstas, 17 – Glapo kalnas, 18 – L. G. Rėzos būstas, apie 1817 (čia parengti spaudai K. Donelaičio „Metai“) / Pagal Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygą „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“, 1990