dievai

dieva (dieváitis, -ė), bendrinis vardas, kuriuo senovės lietuvių mitologijoje ir tautosakoje minimas Mėnulis, kartais Perkūnas, moteriškosios mitinės būtybės – Žemyna, Gabija, Dievų Motina ir kitos. Manoma, kad senovės prūsai, kaip ir visi baltai, garbino gamtą ir visus nesuprantamus reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis, ypač Saulę, Mėnulį, Ugnį. Ant Grabavos kapinyne rastos urnos pavaizduotas Saulės vežimas keturiais ratais, pakinkytas pora žirgų, jį lydi keturi žmonės, vienas stovi ant vežimo ir ranka prilaiko skritulį Saulę iš vienos, o antrasis – iš kitos pusės. Senovės prūsų kapinynuose aptinkama ir žalvarinių kaklo papuošalų su pusmėnuliais bei pilnatimi. Mėnulis turėjęs mirusiajam išlaikyti grožį, jaunystę, taip pat apšviesti pomirtinę karalystę. Pasak Ch. Henenbergerio, 1556 prie Karaliaučiaus pasirodęs danguje Mėnulis vyro veidu, o Saulė – moters. Akmens amžiaus medžioklės ūkio sąlygomis Mėnulis pradėtas vaizduoti elniu – Niekutovės kapinyne rasta urna, datuojama I–IV a., su elniu, kurio ragai vaizduoja jauną Mėnulį. M. Pretorijus mini svarbiausias nadruvių žvaigždžių dievybes – deivę Žvaigždunką (dangaus sužadėtinę, kuri valdė Aušrinę, Vakarinę) ir dievą Žvaigžduką (prūsų šviesos dievas Zvaigždikas, kuris, anot K. Būgos, yra bendros kilmės su graikų dievu Febu). Perkūnas yra bene ryškiausias dievas, žinomas visiems baltams, iš pagarbos ir baimės vadinamas Dunduliu arba Dievaičiu. Jam deginama šventa ugnis ir pašvęstas ąžuolas. Manoma, kad Perkūno garbinimas susijęs su karingumu. Vėliau, įsivyravus žemdirbystei, išryškėja pagarba žemės, miško ir vandens, derliaus, sodybų dievybėms. Anksčiau už Žemyną pradedamas minėti Žemėpatis, Lauksargis (1547, M. Mažvydas) ir Laukpatis. Mažojoje Lietuvoje XVII a. Žemynėlė buvo pagerbiama piršlybų ir vestuvių apeigose. M. Kromeris rašo, kad lietuviai, kuršiai ir latviai garbino Ladą arba Ledą (kitur Lidą), kuriai per Jonines degindavo aukas, giedodavo giesmes, šokdavo. XVIII a. Pilvučiuose, Įsruties apskrityje, rasta trigalvė žalvarinė statulėlė – deivė Lela, simbolizuojanti gimimą, gyvenimą ir mirtį. M. Pretorijus rašo apie Kaupolę, arba Kupolę, kurią sugretina su javų mitinės būtybės Kurkos (Gurcho) kultu. Kaupole jis vadino papuoštą žolėmis kartį, o Joninių laužą – Kaupolės ugnimi. Per Kaupolės šventę ilgiausią metų dieną buvo garbinama žalia augmenija, vanduo ir ugnis, deginamas šiaudinis moters stabas. Šį paprotį ilgiausiai išlaikė Prūsijos lietuviai. Seniausias derliaus dievas – prūsų Kurko (Curche), tai stabas, daromas iš paskutinių sukirstų varpų, t. p. Javinė (Jawinne). Ypač buvo saugoma ir garbinama šventoji namų ugnelė, arba Gabija, kurią Prūsos sūduviai vadino šventa Panike (prūsiškai panu – ugnelė). Be to, J. Lasickis mini ir jaujos ugnies deivę Gabjaują, Pajūrio lauko dievaitį (Deuaitis agri Poiurskij), miško arba žvėrių ir medžioklės deivę Medeinę (Modeina et Ragaina silvestres sunt dii). Vienoje M. L. Rėzos užrašytoje dainoje minimas tik prūsų garbinamas Bangpūtis – audringos jūros dievybė. Laima, arba Laimė, Laimelė, nulemianti žmogaus ateitį, pirmą kartą minima 1666 W. Martinio lotyniškame įvade D. Kleino giesmynui. Tų Laimų yra ne viena, o trys seserys, jos primena graikų moiras, romėnų parkas ir germanų nornas. Giltinė ir Maro deivės taip pat vaizduojamos moterišku pavidalu. Su jomis galima pasikalbėti, jas paveikti, kartais net apgauti. 1571 XI 26 oficialiame Labguvos amtmono rašte pranešama, kad, siaučiant marui, vienas Kuršių marių žvejys Mikelis (Michel) iš Popkeimio (Tepliavos valsčiaus) prikalbėjęs žmones melstis Maro deivei Diedewaythei, paaukoti jai juodą ožį ir atlikti apeigas, kad nukreiptų maro nelaimę. Už tokią stabmeldystę Mikelis buvo uždarytas į kalėjimą. Nenuostabu, kad prūsai savo dievų garbinimo apeigų pašaliečiams nenorėdavo atskleisti, dažnai jiems sakydavo išgalvotus tariamus dievų vardus. Taip atsirado tokie neįtikėtini senovės prūsų dievų vardai kaip pizius, kiaulių-kriukiai ar bičbirbiai. Žinoma, kad jokia dievybė nebuvo įsivaizduojama gyvulio pavidalu. Žalčiai buvo laikomi tik dievų pasiuntiniais. Manoma, kad prūsų namų dievas Kaukas (Cawx) vėliau galėjo įgauti ir velnio pavidalą, kuris galįs pavirsti gaidžiu ar katinu. Lietuviškuose religiniuose raštuose dievaičiais vadinami visi pagoniškieji lietuvių ir kitų tautų dievai bei jų atvaizdai, taip pat stabai (idolum). Tai gali būti ir šventieji dubenėtieji akmenys, siejami su dangaus šviesulių kultu, šventieji dvikamieniai medžiai, ąžuolai, alkai, kur buvo garbinami pagrindiniai prūsų dievų stabai – Patrimpas, Patulas ir Perkūnas. Pagal jėzuitų XVI a. pranešimus vyrai ypač gerbę ąžuolus, o moterys – liepas.

L: Balys J., Skardžius P. Dievaitis // LE, V., p. 542; Dundulienė P. Kosmologija; V., 1988; Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. V., 1989; Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990; Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977.

Laimutė Vasiliauskaitė

Iliustracija: Saulės vežimas ant Grabavos (Geldapės apskrityje) kapinyne rastos urnos / Iš Pranės Dundulienės knygos „Pagonybė Lietuvoje“, 1989

Iliustracija: „Senovės Prūsų dievų atvaizdai: Pikullos, Perkunos, Potrimpos“, litografija, 1838 / Iš Val Ramonis (Lemontas, JAV) rinkinio

Iliustracija: Deivės Perkūnės atvaizdas / Iš Teodoro Narbuto knygos „Lietuvių tautos istorija“, t. 1, 1835

Iliustracija: Dievo Bangpūčio atvaizdas / Iš Pranės Dundulienės knygos „Senovės lietuvių mitologija ir religija“, 1990