Bangpūtis

senovės prūsų ir vakarų lietuvių audrų, jūros vėjo ir bangų dievas.

Bañgpūtis, senovės prūsų ir vakarų lietuvių audrų, jūros vėjo ir bangų dievas, artimas Vėjopačiui. XVII a. pabaigoje Matas Pretorijus vadino Bangpūtį „audros dievu“, jo pykčio labai bijodavo senovės prūsai. Yra užuominų apie medinį atvaizdą, kuriam aukoję Prūsos gyventojai. XVIII a. pradžioje Jokūbas Brodovskis Bangpūtį vadino „marių dievu“, Pilypas Ruigys – „jūros dievu“. Martyno Liudviko Rėzos Mažojoje Lietuvoje užrašytoje dainoje Išbėg išbėgo iš Rusnės kaimo Bangpūtis vadinamas „bangų dievaičiu“.

Jonas Trinkūnas

Jurgita Ūsaitytė

Iliustracija: Žvejų dievo Bangpūčio statulėlė, atkurta Žibaičio, Vorusnė, Šilutės apskritis / Iš knygos „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai“, 1969

Žvejų dievo Bangpūčio statulėlė, atkurta Žibaičio, Vorusnė, Šilutės apskritis / Iš knygos „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai“, 1969