dvarai

dvara, viduramžių feodalinės savininkų valdos bei jų gyvenvietės ir rinkos ekonomikos laikotarpio stambių žemės savininkų ūkiai. Buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, vyravusi žemės ūkyje ir apėmusi dalį pramonės. Feodalinius dvarus sudarė domenai (savininko žemė) ir skirtinė žemė, naudojama priklausomų laukininkų. XVI–XVIII a. Rytprūsiuose, kaip ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje, susidarė su rinka susiję dideli ir vidutiniai dvarai, kuriuose išliko ar net padidėjo domenai, įsigalėjo lažinė palivarkinė ūkio sistema. Ilgainiui didelį dvarą sudarė žemvaldžio centrinė sodyba, keli palivarkai (dvaro arimai) su dvaro pramonės įmonėmis ir priklausantys tam žemvaldžiui laukininkų kaimai, kartais ir miesteliai. XIX a., po baudžiavos panaikinimo, nuo dvarų atsiskyrė kaimai, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje, XIII a. užkariautoje kryžiuočių, dvarus ėmė steigti vokiečių riteriai, savo domenuose – Ordino magistrai. Dėl Ordino nuolatinių karų Mažojoje Lietuvoje, ypač jos rytinėje ir šiaurinėje dalyje, riterių dvarų buvo mažai. Po 1466 Torunės taikos pavienių bajorų dvarų pirmiausia atsirado Rheino, Lėciaus, Unguros, Geldapės apskrityse. Notangoje, pirmiausia teritorijoje tarp Vėluvos, Alnos, Friedlando ir Girdavos, dideles valdas įsigijo Prūsijos didikai, aukštieji valdžios pareigūnai, karo veikėjai W. Eulenburgas, A. Tetau, Finkensteinas, Farenheidas, Dohna. XVIII a. pradžioje stambiesiems dvarininkams – junkeriams atiteko dideli Brandenburgo, Šventapilės, Ylavos, Rastenburgo, Marungo apskričių domenų masyvai. Girdava ir Nordenburgas su apylinkėmis priklausė pagarsėjusių junkerių Schliebenų dinastijai. 800 ūbų (13 600 ha) dvaro kompleksą Narkyčiuose (Įsruties apskrityje) ir kituose valsčiuose per XVIII a. I pusės vokiškąją kolonizaciją pirko „Lietuvos karaliumi“ vadinamas Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I svainis kunigaikštis, generolas feldmaršalas Leopoldas von Anhalt-Dessau. Šio karaliaus 1717 ediktu bajorų dvarai ir kulmiškių ūkiai buvo paskelbti alodiniais. Didžiausių ir daugiausia dvarų (60 % Prūsos dvarų) XVIII a. I pusėje buvo Notangoje (Prūsoje dar buvo didelės Sembos ir Oberlando sritys). Daugiausia junkerių dvarų (19) buvo Darkiemio, Įsruties ir Geldapės apskrityje: atitinkamai 3/8, 1/5 ir 2/9 visos dirbamos žemės ploto. Dvarų kompleksų buvo Bubainyse, Puškiemyje, Rautenberkyje, Ernstburge. Savo dvarų junkeriai neturėjo Šilutės apskrityje, tik 1/35 dirbamos žemės turėjo Stalupėnų apskrityje, tik keli jų dvarai buvo Pilkalnio, Gumbinės, Tilžės, Klaipėdos apskrityse (teritoriniai vienetai imami pagal 1818 administracinį teritorinį suskirstymą). Taigi vokiečių junkerių didžioji žemėvalda buvo Mažosios Lietuvos pietinėje ir pietrytinėje dalyje, mažiausia – Nemuno dešiniajame krante (Klaipėdos krašte). Bajorų dvarų, turinčių 12–30 ūbų (200–500 ha), XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Prūsoje, buvo daugiausia. Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos vyravo valstybiniai dvarai, buvę hercogo, kunigaikščio, nuo 1701 – karaliaus domenuose. 1720 Prūsoje buvo 576 bajorų dvarai, arba tik 11 % visų dvarų. XVIII a. pabaigoje Lietuvos provincijoje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse) buvo apie 23 000 valstybės domenams ir tiktai apie 1800 bajorams priklausančių laukininkų ūkių. Lietuvos departamente vokiečių bajorų dvarams priklausė tik apie 2300 (7 %) laukininkų ūkių (dauguma tų dvarų buvo nedideli), Rytų Prūsijos departamente – apie 8400 (33 %). XVIII a. pabaigoje Prūsijos karalius ėmė domenus nuomoti bajorams, juose steigėsi ir junkerių dvarai. Dėl to daug lietuvių laukininkų atiteko privatiems dvarininkams vokiečiams, sustiprėjo lietuvių socialinė ir tautinė priespauda. Vokiečių dvarai plėtėsi nuvarant lietuvių laukininkus nuo žemės. XVIII a. pradžioje vidutiniais buvo laikomi 100–200 ha dvarai, o XIX a. pradžioje – 400–1000 ha. Yrant palivarkinei lažinei ūkio sistemai, XVIII a. klostėsi vadinamasis prūsiškas kapitalistinės žemės ūkio raidos kelias. Po baudžiavos panaikinimo (1807) dauguma dvarų virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais. Juose daugiausia dirbo lietuvių darbininkai samdiniai. Šiek tiek dvarų įsigijo ir maža dalis lietuvių Klaipėdos krašte. Didžiausias dvaras buvo Sendvaryje prie Klaipėdos (vok. Althof Memel). Panaikinus baudžiavą, prie jo iš palivarkų ir kitų ūkio padalinių įkurta naujų dvarų: Naujadvaris, Gecėvės, Mažosios Gecėvės, Lypkių dvarai. Į šiaurę nuo Klaipėdos iš baudžiavos laikų buvo likę Tauralaukių, į rytus – Paupio dvarai. Aplink Klaipėdos miestą dvarai priklausė vokiečiams. Dvarų produkcija iš Klaipėdos uosto buriniais laivais buvo plukdoma į Bremeno, Hamburgo, Londono uostus. Po baudžiavos panaikinimo naujieji dvarai kūrėsi geresnėse žemėse, neretai vokiečiai pirkdavo, išviliodavo ar prievarta įgydavo lietuvių ūkininkų gerai įdirbtus laukus. Vietoj kelių lietuvių kaimų atsirasdavo vokiečių dvaras. Dvarų kalviai, aludariai, malūnininkai, sūrininkai ir kiti amatininkai buvo iš Vokietijos atsikėlę vokiečiai. Taip kaime nyko lietuvybė, stiprėjo vokietybė. Pirmiausia tautinį sąmoningumą prarado su dvarais susiję lietuvių ūkininkai. XIX a. pabaigoje dvaruose jau buvo kuliama garu varomomis mašinomis. Po Pirmojo pasaulinio karo dvarų garinės mašinos jau kūlė ir ūkininkų javus. Dvarai įsigijo ir brangių mašinų sėkliniams javams valyti. Patarnavimus ūkininkams dvarai teikė už pinigus.

L: Goldbeck J. Vollständige Topographie des Königreichs Preussen. Koenigsberg-Leipzig, 1785; Plehn H. Zur Geschichte der Agrarverfassung von Ost- und Westpreussen // Forschungen zur Brandenburgischen und Preussischen Geschichte. Bd. 18. Leipzig, 1905; Jurgaitis J. Dvarai Klaipėdos krašte // Lietuvos pajūris, 1984, nr.. 37; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 73–75, 153–154.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Vienas pirmųjų kryžiuočių dvarų prie Įsruties, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Vilkyškių dvaro rūmai, Šilutės rajonas, 1995

Iliustracija: Lauksargių dvaro rūmai, Tauragės rajonas, 1998