vietovardžių keitimas

vietóvardžių keitmas, naują reikšmę turinčio vietovės pavadinimo patvirtinimas. Mažojoje Lietuvoje vietovardžių keitimą iki XIX a. labiausiai lėmė: gyventojų sudėties kaita (nelikus senąsias toponimo formas atmenančių žmonių, nauji gyventojai neretai suteikdavo tai pačiai vietai naują pavadinimą); siekis įamžinti ypatingus įvykius, pagerbti valdovą ir panašiai; žemėvaldos formos arba teisių pasikeitimas (dėl to prie gyvenvietės pavadinimo kartais atsirasdavo prierašas Karališkasis, Kulmiškasis, Bajoriškasis ir panašiai); vienos iš paralelinių tos pačios gyvenvietės pavadinimo formų įsigalėjimas (dažnai nutraukdavęs antrosios formos vartojimą). XIX a. įsigalėjus stabiliems kaimo bendruomenių ir dvaro apygardų pavadinimams, dažniau kisdavo tik smulkesnių gyvenviečių ir palivarkų pavadinimai. Palyginti reti vietovardžių keitimo atvejai XIX a. ir XX a. pradžioje galėjo įvykti: jungiant kelias gyvenvietes ar kaimus į vieną bendruomenę ir suteikiant pastarajai naują pavadinimą (ypač šis atvejis Rytų Prūsijoje padažnėjo 1928–1931 stambinant kaimo bendruomenes ir naikinant dvaro apygardas); steigiant senųjų valdų vietoje naujus dvarus bei palivarkus. Abiem atvejais senieji baltiškos kilmės oikonimai dažniausiai buvo keičiami suteikiant jiems vokiečių kalba išreikštas reikšmes; kitokios galimybės iš esmės nenumatė jau nuo XVIII a. funkcionavęs mechanizmas, reikalavęs, tvirtinant naujus vietovardžius, valstybės institucijų sankcijos (1718 X 13 edikte, atnaujintame 1745 IX 7, buvo nurodyta, kad visi nauji vietovių pavadinimai negali atsirasti savavališkai, bet turi būti sankcionuoti atitinkamo departamento karo reikalų ir domenų rūmų). Antra vertus, tarpukariu ypač sustiprėjo sąmoningo vietovardžių vokietinimo (vokiečių kalba išreiškiamų reikšmių suteikimo) tendencija. Jai darė įtaką ideologinis ir politinis kontekstas – jau XIX a. viduryje panašių vietovardžių formų paplitimas tam tikrose teritorijose leido mokslininkams daryti išvadas apie atitinkamus kalbų arealus senovėje (antai Adalbertas Bezzenbergeris 1882 tuo pagrindu publikavo straipsnį apie lietuvių ir prūsų genčių ribą Rytų Prūsijoje); tarpukariu itin suaktualėjus polemikai dėl tautų istorinių teisių į jų pretenduojamas teritorijas, tokio pobūdžio argumentus imta naudoti politiniais tikslais. Rytų Prūsijos propagandoje tarpukariu ši provincija buvo laikoma grynai vokiška žeme, senąjį prūsų palikimą stengtasi savintis (buvo nueita net iki to, kad prūsus imta laikyti germanais), o lietuviai laikyti kolonistais, atkeliavusiais čia XV–XVI a. Tokiame kontekste nevokiškų vietovardžių egzistavimas tapo nepageidaujamas. Nuo 1928 ir ypač 4 dešimtmetyje pradėta aktyviau germanizuoti baltiškos kilmės vietovardžius. Iš pradžių ši tendencija pasireiškė pavieniais atvejais ir nebuvo organizuota, radikalią formą įgavo 1938. Karaliaučiaus universiteto Kraštotyros instituto ir Karaliaučiaus valstybinio archyvo darbuotojai turėjo talkininkauti specialiai įsteigtai Vietovardžių keitimo komisijai. Jos nario Viktoro Falkenhahno liudijimu (1983), Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas liepęs komisijai pašalinti lietuviškus ir lenkiškus Rytų Prūsijos vietovardžius, bet palikti prūsiškus, nes esą prūsai yra germanai. Vadovaujantis komisijos pateiktais pasiūlymais, 1938 VI 3 Rytų Prūsijos provincijos oberprezidentas E. Kochas išleido įsaką, kuriuo buvo nustatyta, kad nuo 1938 VII 16 provincijoje pradedami vartoti 1626 nauji gyvenviečių pavadinimai (kai kuriais atvejais pataisyta rašyba, tačiau daugeliu atveju vietovardžiai visai pakeisti). Vakarų Prūsijos apygardoje buvo pakeisti 22, Karaliaučiaus – 105, Alenšteino – 341, Gumbinės – net 1158 vietovardžių (žr.: lentelę). Ši pervadinimo kampanija, labiausiai palietusi kadaise lietuvių apgyvendintas apskritis, esą turėjusi panaikinti lietuviškosios kolonizacijos metu atsineštą toponimiką ir įtvirtinti Rytų Prūsijos vokiškumą. Kita organizuota vietovardžių keitimo kampanija palietė Rytų Prūsiją po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos SSR, Lenkijai bei Rusijai atitekusiose Rytų Prūsijos dalyse visi vokiški vietovardžiai pokariu buvo panaikinti. Klaipėdos krašte daugeliu atvejų buvo grąžinti tarpukariu vartoti lietuviški vietovardžiai. Lenkijai atitekusioje Rytprūsių dalyje kaimai ir miestai buvo pavadinti arba remiantis lenkų kalba jau egzistavusia lenkų kilmės oikonimų vartojimo tradicija, arba adaptuojant prie lenkų kalbos rekonstruotas (kai kuriais atvejais iš XIX a. ar XVIII a. šaltinių) baltiškąsias vietovardžių formas. Rusijai atitekusioje buvusioje Rytų Prūsijos dalyje buvo nueita kitu vietovardžių keitimo keliu – nors profesorius Povilas Pakarklis siūlė ir Kaliningrado srityje rekonstruoti baltiškos kilmės vietovardžius, 1946–1950 (aktyviausiu vietovardžių keitimo laikotarpiu) buvo patvirtinti visiškai nauji pavadinimai, neturėję jokių sąsajų su šio regiono praeitimi. Keičiant pavadinimus, orientuotasi į tai, kad naujų vietovardžių reikšmės būtų suprantamos Kaliningrado srities naujakuriams, antra vertus, bent iki XX a. 6 dešimtmečio buvo aktualus ir istorinės rusų teisės mitas, leidęs rusų/sovietų kultūros reikšmių įtvirtinimą Kaliningrado srityje pateikti kaip neva tiesos atkūrimą. 1946 VII 4 SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (ATP) pervadino Karaliaučių į Kaliningradą, 1946 IX 7 Rusijos SFSR ATP patvirtino 14 rajonų centrų rusiškus pavadinimus. Kitoms gyvenvietėms pervadinti prie rajonų civilinių reikalų valdybų buvo sukurtos vietovardžių komisijos, kurių pasiūlymus svarstė pervadinimo komisija prie srities civilinių reikalų valdybos (nuo 1947 – prie srities vykdomojo komiteto), o tvirtino Maskva. Daugumos Kaliningrado srities gyvenviečių nauji pavadinimai patvirtinti 1947 XI 17, 1950 VII 5 ir kitais RSFSR ATP įsakais.

Pastaba: paskaičiuota autoriaus pagal vietovardžių sąrašus, pateiktus: Barran F. R. Städte-Atlas Ostpreussen. 2 Aufl. Leer, 1991, S. 200–212.

L: Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos vietovardžių svetimėjimas XX amžiuje // Lithuania Minor: A Collection of Studies on Her History and Ethnography. Ed. by M. Brakas. New York, 1976; [Viktoro Falkenhahno liudijimas, 1983 pateiktas B. Aleknavičiui, paskelbtas] Aleknavičius B. Vietovardžių germanizavimas Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva, 1989 04 01, nr. 7; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997; Gause F. Neue Ortsnamen in Ostpreußen. Königsberg i. Pr., 1935; Brodersen P. Die Stadt im Westen: Wie Königsberg Kaliningrad wurde. Göttingen, 2008.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Kryžionų kaimo, Pakalnės apskritis, pavadinimai keitėsi: 1896 – Kryszahnen, 1938 – Seckenburg, 1945 – Zapovednoje, 2000