vietovardžių baltiškų formų rekonstravimas

vietóvardžių báltiškų fòrmų rekonstrãvimas. Senieji baltiškos kilmės gyvenviečių pavadinimai užfiksuoti daugelyje istorinių šaltinių: sutartyse, kronikose, privilegijose, žemės užrašymo dokumentuose, mokesčių mokėtojų sąrašuose, žemėlapiuose, nuo XVIII a. pabaigos – Prūsijos topografijos ir statistinių duomenų žinynuose (iš jų seniausias – 1785 parengtas Johanno Friedricho Goldbecko) ir kituose. Dažnai skirtinguose šaltiniuose fiksuotos įvairios to paties vietovardžio formos priklausė nuo to, kokio turinio ir kiek patikima informacija apie vartojamą vietovardį disponavo konkretus raštininkas. Vokiečių ordinas XIII a. užkariautose baltų genčių apgyvendintose teritorijose dažniausiai perimdavo vietinių gyventojų vartotus vietovardžius. Steigiamoms naujoms pilims ar miestams būdavo suteikiami nauji pavadinimai, pvz.: Marienburgas, Marienwerderis, Christburgas, Königsbergas ir kiti. Vėliau ši praktika taikyta ir naujai steigiamiems dvarams, bažnytkaimiams ar kaimams (skaičiuojama, kad 1231–1410 Ordino valstybėje buvo įsteigti 93 miestai ir apie 1400 kaimų). Kolonistų atsinešti oikonimai labiau paplito vakarinėje Ordino valstybės (vėliau Prūsijos kunigaikštystės) dalyje, kuri tuo metu buvo apgyvendinta, o rytinės dalies beveik nepalietė. Ilgainiui senąsias vietovardžių formas vis labiau stengtasi adaptuoti prie vokiečių kalbai įprastos tarties, todėl laikui bėgant autentiškos formos iškrypdavo (būdavo pridedamos vokiškos galūnės, neretai kisdavo ir žodžio kamienas). Karai, 1709–1711 maro epidemija ir kiti gyventojų sudėtį kardinaliai keitę faktoriai lėmė, kad dažnai vietiniai gyventojai senuosius oikonimus pamiršdavo ir tos pačios gyvenvietės gaudavo naujus pavadinimus. XVIII a. atsiradus būtinybei tiksliai fiksuoti žemės naudmenas, mokesčių mokėtojus ir kariuomenės rekrūtus, kilo poreikis vietovardžių formas sunorminti. Pažymėti vieningas vietovardžių formas buvo aktualu ir sudarinėjant žemėlapius, kuriuos naudojo kariuomenė. Todėl XVIII–XIX a. dauguma oikonimų įgavo fiksuotas, retai kitusias formas. Apie tai, kokias vietovardžių formas – autentiškas ar oficialias – vartodavo Prūsijos lietuviai XVIII a. pabaigoje ir XIX a., žinoma mažai, kadangi jų pačių parašytų istorinių šaltinių iš šio laikotarpio yra nedaug. Vienas pirmųjų bandymų fiksuoti lietuvių gyvenamų sričių Prūsijoje lietuviškas vietovardžių formas priklauso Viliui Kalvaičiui. 1910 išleistoje knygoje Lietuwiszkų Vardų Klėtele jis paskelbė 1888–1894 surinktus lietuviškų kaimų, miestų ir dvarų pavadinimus iš 13 Rytų Prūsijos apskričių (Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Klaipėdos, Labguvos, Pakalnės, Pilkalnio, Ragainės, Stalupėnų, Šilokarčemos, Tilžės ir Vėluvos; iš viso 2023 oikonimai), tačiau kokiu principu fiksavo šiuos pavadinimus, detaliau nepaaiškino. Oficialų statusą lietuviški vietovardžiai įgavo tik vienoje Mažosios Lietuvos dalyje – Klaipėdos krašte, po to, kai 1923 jis buvo prijungtas prie Lietuvos. Jau 1923 III 22 Klaipėdos lietuvių susivienijimas pareikalavo sugrąžinti visiems Klaipėdos krašto kaimams, miesteliams bei miestams lietuviškus pavadinimus. Aukštajam Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui sudarius specialią komisiją, 1923 IX 1 spaudoje buvo paskelbti jos rekonstruoti gyvenviečių ir dvarų lietuviški pavadinimai; dėl jų koregavimo gyventojai buvo raginami teikti pasiūlymus, pagrįstus dokumentais arba gyventojų žiniomis. 1923 XII 28 Klaipėdos krašto Direktorija patvirtino galutinius lietuviškų kaimų, miestelių ir Klaipėdos miesto dalių pavadinimus. Iki 1939 Klaipėdos krašte šie pavadinimai buvo laikomi oficialiais, o rašant vietovardžius kartu lietuvių ir vokiečių kalbomis (ant kelio ženklų ir panašiai), pirmenybė turėjo būti teikiama lietuviškiems pavadinimams. Didžioji dalis tarpukariu vartotų lietuviškų vietovardžių formų buvusio Klaipėdos krašto teritorijoje, ten, kur išliko senosios gyvenvietės, vartojama ir šiandien. Likusioje Mažosios Lietuvos dalyje XX a. 4 dešimtmetyje daug baltiškos kilmės vietovardžių buvo pašalinta iš vartosenos; po 1945 baltiškos kilmės vietovardžių Kaliningrado srityje neliko visai, išskyrus retas išimtis (pvz., Dumnava, vok. Domnau, rus. tebevadinama Domnovo). Lenkijai atitekusioje Rytų Prūsijos dalyje baltiškos vietovardžių formos po karo buvo rekonstruotos adaptuojant jas prie lenkų kalbos ir yra lengvai atpažįstamos. Autentiškas baltiškos kilmės Mažosios Lietuvos vietovardžių formas įmanoma rekonstruoti tiriant jas etimologiškai – nustatant jų kilmę ir darybą bei lyginant istoriniuose šaltiniuose fiksuotas formas. Dar XX a. pradžioje Jurgis Gerulis suregistravo apie 1360 istoriniuose šaltiniuose iki 1525 fiksuotų senprūsių oikonimų ir paaiškino bendriausius jų etimologijos principus. Didžiausius Mažosios Lietuvos baltiškos kilmės vietovardžių sąvadus – Mažoji Lietuva ir Tvanksta (1992; vandenvardžių) bei Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (1997) – parengė ir išleido Vilius Pėteraitis. Pastarajame fiksuota ir etimologiškai paaiškinta daugiau kaip 4000 baltiškos kilmės oikonimų, daugeliu atvejų atkurtų rekonstrukcijos būdu. Sąvadas apima buvusio Klaipėdos krašto teritoriją, visą dabartinę Kaliningrado sritį ir nedidelę dalį Lenkijai priklausančių žemių dabartiniame pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi. V. Pėteraičio veikalų pagrindu yra sudarytas Mažosios Lietuvos enciklopedijos lietuviškų vietovardžių vardynas.

L: Kalwaitis W. Lietuwiszkų Wardų Klėtele. Tilžė, 1910; Gerullis G. Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig, 1922; Lietuvos žinios, 1923 03 27, Nr. 70; 1923 03 30, Nr. 73; Klaipėdos Kraßto Waldžios Žinios, 1923 09 01, Nr. 93; 1923 12 29, Nr. 132; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997; Blažienė G. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart, 2000; Blažienė G. Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. Stuttgart, 2005; Deltuvienė D. Baltiški Mažosios Lietuvos XIV–XVIII a. oikonimai. Vilnius, 2006.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Viliaus Pėteraičio knygos „Mažoji Lietuva ir Tvanksta“, viršelis, 1992

Iliustracija: Viliaus Pėteraičio knygos „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, viršelis, 1997

Iliustracija: Knygos „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai“, viršelis, 2002 / Iš MLEA

Iliustracija: Knygos „Lietuviškų vardų klėtelė“, viršelis, 1910 / Iš MLEA