vidaus vandenys

vidaũs vándenys, upės, ežerai, kanalai. Dauguma Mažosios Lietuvos upių priklauso Nemuno, Priegliaus ir Vyslos baseinams. Kitų į Baltijos jūrą įtekančių upių baseinai nedideli ir yra netoli Baltijos jūros, Kuršių marių ir Aismarių. Šiaurinės ir pietvakarinės Mažosios Lietuvos teritorijos dalį užima žemuma (aukštis iki 50 m virš jūros lygio, žemiausia vieta ties Elbingu, 1,8 m virš jūros lygio). Į pietus nuo jos plačia kalvota morenine juosta iš rytų į vakarus driekiasi Baltijos aukštumos dalis – vadinamasis Mozūrijos ežerynas (aukštis iki 300 m virš jūros lygio, aukščiausia kalva – 312 m virš jūros lygio). Mažosios Lietuvos teritorija yra drėgmės pertekliaus zonoje, todėl jos upių tinklas tankus. Upės lygumų tipo. Jų maži nuolydžiai, lėta tėkmė, vingiuotos vagos. Hidrografiniame tinkle daug dirbtinių vandentakių: reguliuotų upių vagų, kanalų, sausinimo griovių. Upės neilgos. Jų vandeningumas nedidelis: tik penkiolikos upių vidutinis metinis debitas daugiau kaip 10 m³/s, trijų – daugiau kaip 50 m³/s, dviejų –daugiau kaip 100 m³/s. Vandeningiausios upės – Vysla ir Nemunas. Vyslos vidutinis daugiametis vandens debitas deltos pradžioje 930 m³/s, maksimalus debitas – 10 000 m³/s (1924, žemupyje), Nemuno – 634 m³/s, maksimalus debitas – 6820 m³/s (1829, ties Smalininkais). Upes maitina lietus, sniegas ir požeminis vanduo. Būdingos vandens režimo fazės: potvynis, poplūdis, nuosėkis. Per potvynius (pavasarį) didžiausias vidaus vandenų vandeningumas ir aukščiausias vandens lygis, upės dažnai išsilieja iš krantų. Mažosios Lietuvos vakarinėje dalyje potvyniai prasideda anksčiau negu toliau nuo Baltijos jūros esančiuose rajonuose. Poplūdžiai trumpalaikiai, nereguliarūs, susidaro nuo gausaus lietaus. Vasaros, rudens ir žiemos poplūdžiai kartais aukštesni už pavasario potvynius. Nuosėkiams būdingas mažas vandens debitas ir žemas vandens lygis; jie atsiranda sumažėjus ar visai nutrūkus paviršiaus nuotėkiui. Tuo metu upes maitina požeminis vanduo. Upės būna užšalusios vidutiniškai 2–3 mėnesius – gruodžio pabaigoje–kovo pabaigoje. Šalčių ir atšilimų kaita žiemą lemia labai nepastovų ledo režimą. Mažojoje Lietuvoje daug ežerų. Daugiausia Mozūrijos ežeryne; jo didžiausias ežeras Sniardvai, giliausias – Vuksnikai. Daugelis ežerų ledyninės kilmės, daug jų yra pratakūs, kai kurie vandenskyriniai (Kisainis, Taltas, Negotynas), daugiausia nenuotakių ežerų. Upės Mažojoje Lietuvoje buvo naudojamos kroviniams gabenti. Siekiant pagerinti laivybos sąlygas, nuo XIV a. pradėta tiesinti ir gilinti laivuojamas upes, kasti kanalus (perkasus). Įrengiant vandens kelią Nemunu į Karaliaučių, 1689–1697 iškasti 2 perkasai: vienas – tarp Gilijos ir Nemunyno (Mažasis Friedricho arba Greituškos perkasas), kitas – tarp Nemunyno ir Deimenos (Didysis Friedricho arba Pričkagrabės perkasas). 1835 iškastas Kryžionų perkasas (2). Buvo įrengiami sudėtingi vidaus vandens keliai su šliuzais ir kita įranga: 1860 Aukštasis perkasas (Elbingo kanalas), sujungęs Dravantos ir Drūsens ežerus, turintis 2 šliuzus ir 5 perkėlas. 1911 pradėtas įrengti Mozūrijos kanalas (su 10 šliuzų; nebaigtas), jungiantis Alnos upę su Mauro ežeru. Nemuno ir Vyslos deltoje, Priegliaus žemumoje labai išplėtotas sausinimo sistemų tinklas (sausinimo grioviai, vandens rinktuvai, polderiai).

Sudarė Algirdas Rainys

Sudarė Algirdas Rainys

Algirdas Rainys

Iliustracija: Įsės kaimo prieplauka, 1995

Iliustracija: Alnos ištakos, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Krantbėkis – uostas prie Kuršių marių, Brastos ir Bildavos upelių žiotyse, 2002

Iliustracija: Pričkagrabės kanalas, 1995

Iliustracija: Remontuojama Danės krantinė, 1927 / Iš Birutės Gabrėnaitės-Šipylienės albumo

Iliustracija: Karaliaus Wilhelmo perkasas, 1980