vaizduojamoji dailė

vaizdúojamoji dail, dailės šaka. Profesionalioji vaizduojamoji dailė į Mažąją Lietuvą atėjo per Vokietiją, Olandiją, Daniją. Jos ištakos susijusios su Kryžiuočių ordinu, į baltų žemes atnešusiu ir vakarietišką kultūrą. Skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos viduramžiais Mažoji Lietuva nepatyrė bizantiškojo meno įtakos. Čia silpnesnė, ypač Renesanso ir baroko laikotarpiu, itališkojo meno įtaka. Sakralinis menas protestantiškame krašte racionalesnis ir santūresnis, jame mažiau patoso, mistikos ir egzaltacijos. Po Žalgirio mūšio (1410), Ordinui nusilpus, vaizduojamoji dailė pergyveno nuosmukį. Pakilimas pastebimas XVI a. pradžioje po Reformacijos. Jis sutapo su renesanso stiliaus suklestėjimu. Kunigaikštis Albrechtas kvietėsi menininkus į Karaliaučiaus pilies rūmus iš Vokietijos ir Danijos. Karaliaučius greitai tapo Rytprūsių vaizduojamosios dailės centru. Nuo 1510 poveikį vaizduojamajai dailei darė A. Dürerio grafika, Nyderlandų menas. 1529 iš Niurnbergo į Karaliaučių persikėlė A. Dürerio mokinys dailininkas Crispinas Herrantas. Atsirado ir vietinės kilmės dailininkų. Vienas jų – Heinrichas Königswieseris (g. 1530 Karaliaučiuje) – mokėsi pas Luką Cranachą (jaunesnįjį); grįžęs dirbo rūmuose. Pilyje dirbo įvairių specialybių dailininkų, čia kaupėsi meno kūrinių kolekcija. Vaizduojamosios dailės pakilimas tęsėsi per visą Renesanso laikotarpį (Mažojoje Lietuvoje iki 1620). Pereinamuoju į baroką laikotarpiu (iki 1680) dailė tapo sudėtingesnių ir įmantresnių formų. Tačiau Karaliaučius jau buvo praradęs ankstesnę Prūsijos dailės centro reikšmę. XVII–XVIII a. krašte vaizduojamajai dailei išsiskleisti trukdė karai (Trisdešimties metų karas 1618–1648, karai su švedais 1656–1660, Septynerių metų karas 1756–1763). Nors ir sunkiomis sąlygomis, barokas Mažojoje Lietuvoje reiškėsi visą XVIII a. Svarbiausi vaizduojamosios dailės užsakovai buvo bažnyčios, pilys, rotušės. Rokoko stiliaus metu (1750–1790) atsirado daugiau užsakovų iš turtingųjų miestelėnų. Taikomoji dailė ėmė aktyviau reikštis įvairiuose miestuose, tačiau grynieji menai dar ilgai merdėjo. XIX a. pradžioje Napoleono karai vėl padarė kraštui didelių nuostolių. Jo padariniai buvo jaučiami iki XIX a. vidurio – valstybė vaizduojamajai dailei negalėjo skirti pakankamai lėšų. Svarbų vaidmenį regiono vaizduojamosios dailės plėtrai suvaidino 1845 įkurta Karaliaučiaus meno akademija. Plačiau vaizduojamąja daile pradėta domėtis provincijoje. 1862 Klaipėdoje įkurta Kunst-Verein [Meno draugija]. Ji kas antri metai organizuodavo atvežtines parodas, palaikė ryšius su Tilžės, Alenšteino meno draugijomis. 1850–1900 šalia romantizmo ir realizmo srovės Mažojoje Lietuvoje klostėsi naujos dailės kryptys: neoklasicizmas, jugendas, impresionizmas, ekspresionizmas. Po 1920 pasirodė vokiečių naujojo daiktiškumo (vok. neue Sachlichkeit) srovė. Ji, priešingai impresionizmui, grąžino vaizduojamosios dailės objektams materialumą, tvirtą sąrangą ir apibendrintas formas. Visos šios vaizduojamosios dailės kryptys ir srovės rado atgarsį Karaliaučiaus meno akademijos dėstytojų ir auklėtinių kūryboje. Po 1817 sustiprėjus Vokietijos ekonomikai susiklostė palankios sąlygos vaizduojamajai dailei augti. Atsirado valstybinių užsakymų. Miestuose pastatyta daug paminklų valstybės ir kultūros veikėjams, sukurta monarchų portretų. Išpopuliarėjo istorinio žanro paveikslai. Paklausą turėjo peizažai, natiurmortai, animalistinio žanro paveikslai. XIX a. pabaigoje atsirado tradicija vasaros metu dailininkams susiburti Dailininkų kolonijoje Nidoje. 1914 Karaliaučiuje surengta paroda Kuršių nerija dailėje, kurioje dalyvavo įvairių estetinių pažiūrų menininkai. Šalia realistų ar net linkusių į natūralizmą dailininkų ir vėlyvųjų impresionistų aktyvūs buvo ekspresionistai. Atėjus į valdžią naciams pastarieji buvo suvaržyti ir pažeminti, nušalinti nuo dėstymo akademijose. Jų darbai išmesti iš muziejų. Mažojoje Lietuvoje dauguma dailininkų ir pedagogų buvo vokiečiai. Tačiau, sprendžiant iš pavardžių, dalis jų – lietuviškos kilmės. Tai – Domscheit (Pranas Domšaitis), Archibald Bajorat, Jonischkies (Alexander Joniškis), Simoleit, Blaudszun (žinynuose pristatomi kaip vokiečių dailininkai). Profesionalioji vaizduojamoji dailė naujaisiais laikais plėtojosi žemdirbių ir lietuvininkų bei žvejų kuršių gyventame krašte. Ši etninė įvairovė, kraštovazdis bei savita regiono flora ir fauna, savitas liaudies menas ir papročiai paženklino dailininkų kūrybą. Savitumu pasižymėjo peizažistų darbai: jūra ir marios, žvejų sodybos su barkasais ir džiūstančiais tinklais, smėlynai ir nerijos kopos, žemdirbių sodybos ir miestų architektūra, rūmai ir sandėliai – dailininkų mėgtos temos. Nemažai krašto dailininkų puoselėjo buitinį žanrą. Jie savo paveiksluose vaizdavo žvejų, laivų statytojų, valstiečių darbą, fiksavo kaimiečių vestuvių bei žvejų laidotuvių scenas. Portretų dailininkai pozuotojais rinkosi daugiausia žvejus, jų šeimos narius, savo kolegas. Tuo tarpu moderniosios krypties dailininkams gamta ir jos interpretacijos buvo tik savųjų estetinių idealų raiškos priemonė. Tarpukariu Klaipėdoje gyveno Kurtas Schultzas-Stapelfeldas, Adomas Brakas, Vytautas Palaima, Mečislovas Bulaka, Gerardas Bagdonavičius, Bronius Murinas, Liudas Vilimas. Jie dirbo miesto teatre scenografais, mokytojavo. Nemažai Didžiosios Lietuvos dailininkų kūrė jūros ir pajūrio tematika. Pradėtos rengti teminės parodos. 1935 Kaune surengta Mažosios Lietuvos paroda, kurioje pajūrio peizažus eksponavo O. Dubeneckienė, R. Hopas, P. Kalpokas, V. Sipavičius, A. Žmuidzinavičius. Tarpukariu Klaipėdoje surengtos kelios personalinės lietuvių (M. Dobužinskio, A. Varno, K. Šimonio, A. Žmuidzinavičiaus, J. Bagdono) ir vokiečių (K. Schultzo-Stappelfeldo, E. Ungerio, G. Boeseʼs) bei mišrios lietuvių ir vokiečių dailininkų kūrybos parodos. Tai rodo, kad tarpukario Klaipėdoje bendravo abiejų tautų menininkai. Po Antrojo pasaulinio karo reiškėsi iš šio krašto kilę dailininkai modernistai – A. Joniškis (gyvena Hanoveryje), klaipėdietis Algirdas Bosas, pagal kubizmo manierą 1980 sukūręs granitinę skulptūrą Mažvydas, klaipėdietė scenografė J. Čeičytė pirmoji iš lietuvių tapytojų sovietmečiu pradėjusi kurti paveikslus abstrakcijas.

L: Sembritzki J. Geschichte der Stadt Memel. Memel, 1926; Ulbrich A. Kunstgeschichte Ostpreussens. Königsberg, 1932; Krüger G. Nidden auf der Kurischen Nehrung. // Deutsche Künstlernkolonienen und Künstlerorte. München, 1976; XX a. lietuvių dailės istorija. I t. V., 1982; Korsakaitė I. Pėdsakai kopose. // Krantai. 1990, spalis; Eulenstein K. Der Maler und die ostdeutsche Landschaft. // Das Ostpreussenblatt v. 22 VIII 1992; Barford J. Geprägt von der Königsberger Kunstakademie. // Das Ostpreussenblatt v. 21 März 1998.

Jonas Tatoris

Iliustracija: Albinos Makūnaitės spalvoti medžio raižiniai iš ciklo „Knygnešių Lietuva“, 1980 / Iš Juozo Algimanto Krištopaičio knygos „Albina Makūnaitė. Dramatinė dailės poetika“, 2006

Iliustracija: Piešinys „Namelis ant kalvos“, popierius, spalvotas pieštukas, 14x20,3, 1946 / Iš Lietuvių literatūros ir meno archyvo

Iliustracija: Ekslibrisas diakonui Jonui Kęstučiui Gocentui, 1992

Iliustracija: Paveikslas „Bulviakasis“, drobė, aliejus, 61,5x83, 1911–1916 / Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus iliustruoto inventorinio katalogo „Mykolo Žilinsko dailės kolekcija“, 2006