taikomoji dailė

taikomóji dail, dailės šaka, apimanti auksakalystę, tekstilę, baldus, keramiką, metalo dailųjį apdirbimą, knygrišystę ir kita. Profesionalioji taikomoji dailė, skirtingai nuo tautodailės, vystėsi Mažosios Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Viduramžiais ir vėliau įvairių amatų meistrus ruošdavo pagal cechų tradicijas. Nuo XIII a. vidurio reiškėsi Kryžiuočių ordino atneštas gotikos stilius. Krašte dirbo kviestiniai dailininkai. XVI a. kunigaikštis Albrechtas, norėdamas turėti savų taikomosios dailės specialistų, siuntė krašto jaunuolius mokytis svetur. Dailininkus globojo ir jo įpėdiniai. Valdovo rūmuose dirbo siuvinėtojai, kilimų audėjai, odininkai balniai, meniškų baldų ir ginklų meistrai, gintaro tekintojai, auksakaliai, kiti specialistai. Sudėtingiems kūriniams, pvz., rištiniams kilimams kartonus-projektus kurdavo rūmų dailininkas, o vykdydavo meistrai amatininkai. Laikui bėgant taikomoji dailė tolo nuo amatų, virto atskira profesionaliosios dailės šaka. Tačiau Vokietijoje iki XIX a. gyvavo ir cechinės organizacijos. Vėliau taikomosios dailės specialistus rengė ir cechų meistrai, ir mokyklos. 1790 Karaliaučiuje atidaryta Dailės ir piešimo mokykla, rengusi tautodailės specialistus, nuo 1845 Karaliaučiaus meno akademija, XIX–XX a. veikė Dailės ir amatų mokykla (vok. Kunst- und Gewerbeschule), rengusi dailininkus atlikėjus, XX a. pradžioje – Rytprūsių mergaičių amatų mokykla. Įsrutyje XX a. pradžioje veikė meninio audimo, Gumbinėje – meistrų mokykla. Miestuose veikė piešimo ir kiti kursai amatininkams (pvz., XIX a. Klaipėdoje – piešimo kursai staliams). Jau gotikos metu krašte išpopuliarėjo baldininko profesija. Karaliaučiaus pilies rūmuose buvo įsteigta baldininko pareigybė. Nuo XVI a. vidurio ypač išaugo medžio dirbinių poreikis bažnyčiose. Gaminti meniškai drožinėti, ornamentuoti (kartais varstomi) altoriai, sakyklos, vargonai, suolai, vyriausiųjų dvasininkų sostai. Karaliaučiaus katedroje toks vyskupo sostas stovėjo nuo XVI a. pradžios. Visuomeniniuose pastatuose darytos sudėtingos medinės kesoninės lubos. XIX a. statybose paplito tekintos medinės baliustros, laikančios vidinių laiptų turėklus (jos pakeitė ankstesnes barokines figūrines lenteles). Miestelėnams, dvarininkams baldus iki XIX a. (kol įsivyravo fabrikinė gamyba) gamino gausūs meistrai, sekdami flamandų pavyzdžiais. Tarpukariu Klaipėdoje lietuviško stiliaus baldus gamino fabrikas Dailiava. Populiari krašte buvo puodžiaus koklininko specialybė. Gotikos metu vyravo puodyniniai kokliai, puošti reljefine Švč. Mergelės Marijos figūra. Klaipėdoje randami tokie XV a. pabaigos kokliai. Juos pakeitė renesansiniai – žali glazūruoti, papuošti reljefine ornamentika arba reformatorių portretais. Šiuos išstūmė barokiniai – plokšti, puošti spalvotais ornamentais. 1775 Karaliaučiuje įkurtas meninio fajanso fabrikas gamino rokoko ornamentais puoštus gaminius: puodus, lėkštes, vazeles ir kita. (Jį nukonkuravo Anglijos ir Magdeburgo keramikos fabrikai.) Be šio, Karaliaučiuje veikė dar 2 keramikos fabrikai. Barokas koklių dekore išsilaikė iki pat XIX amžiaus. Dėl Istorizmo poveikio klestint eklektikai (XIX a. II pusė) krašte pasklido Vokietijos keramikos fabrikų produkcija –istorinius stilius imituojantys kokliai, indai, kita buitinė keramika. Prestižinė auksakalio profesija gyvavo dar Ordino laikais. Jai priklausė ne tik tauriųjų metalų meistrai, bet ir varkaliai, geležies apdirbimo specialistai – kalviai, šaltkalviai. Dauguma gotikos stiliaus senųjų dirbinių iš tauriųjų metalų žuvo Reformacijos metu, vykdant Bažnyčios turtų sekuliarizaciją. Tuomet kunigaikščio Albrechto potvarkiu bažnyčios brangenybės buvo suvežtos į Karaliaučių ir ten sulydytos. Po Reformacijos auksakalystė vėl atgijo. XVI a. pabaigoje Karaliaučiuje dirbo apie 50 auksakalių. Jie gamindavo bažnytines taures, jas puošdavo reljefinėmis figūrinėmis kompozicijomis, ornamentais, graviruotais tekstais. Pvz., viena Karaliaučiaus bažnytinė taurė papuošta net 3 reljefinėmis – Piemenų pasveikinimo, Trijų karalių pagarbinimo ir Kristaus krikšto – kompozicijomis. Gamintos bokalo formos bažnytinės taurės iš sidabro. Gumbinės reformatų bažnyčiai XVII a. pagaminta tokia taurė su varstomu dangčiu, ją puošė reljefai, sukurti Biblijos siužetais. Iš tauriųjų metalų gaminti kiti liturginiai reikmenys: dubenys, ąsočiai, o katalikų bažnyčioms monstrancijos, lempos amžinajai ugniai. Karaliaučiaus auksakaliai vykdė užsakymus ir kitų šalių didikams. Baroko metu auksakalystė suklestėjo, tačiau daug dirbinių žuvo per Napoleono karus. Auksakaliai talkino ir knygrišiams: knygų viršus apkaustydavo – sutvirtindavo puošniais sidabro ir aukso apkaustais. Plačiai naudoti ir pigesni metalai. XVII a. krašte paplito dirbiniai iš alavo. Parapinėje Įsruties bažnyčioje stovėjo Evangelijos skaitymo pultas iš alavo, papuoštas reljefais. Plačiai naudoti buitiniai alavo indai.

Dailusis geležies apdirbimas ypač klestėjo vyraujant baroko ir rokoko stiliams. Darytos puošnios durų rankenos, liūto galvos su grandine dantyse pavidalo belstukai (tokia rankena prisišauktas namo šeimininkas). augalo formos durų vyriai. XIX a. gaminti metaliniai žibintai su dvigubomis erelių galvomis. Didelis ir puošnus kandeliabras su ereliais, kaip dekoratyvinis akcentas, stovėjo aikštėje priešais Klaipėdos geležinkelio stotį. Kalviai gamino krautuvių ir pirklių firminius ženklus – iškabas, tvirtintas virš įmonių durų. Miestelėnai mėgo iškelti virš savo sandėlių, namų ir dirbtuvių frontonų metalinius vėjarodžius. Juose iškaldavo firminius ženklus, simbolius: saulės, skrendančio paukščio, burlaivio, egzotiško žvėries bei ktitus, pažymėdavo statybos metus. Metalo dirbtuvėse daryti įvairių stilių antkapiniai kryžiai, kapų aptvarai, antkapėliai kūdikiams. Kalviai, šaltkalviai gamino laiptų turėklus, aptvarus miestiečių sklypams, vartelius, fasadinių durų groteles, balkonus remiančius kronšteinus, lovelius gėlėms ant palangių įstatyti. Kartais turtuolių namuose fasadinės ornamentuotos durys darytos vien iš metalo. Ypač sudėtingi, sumontuoti iš liaunų banguojančių strypų, imituojančių augalų formas, metalo dirbiniai kurti XX a. pradžioje – klestint jugendo stiliui. Metalo liejikai liejo varpus, patrankas. Karaliaučiuje veikė varpų liejykla ir draugijaja (Liejikų unija). Tarpukariu vis daugiau tokių dalykų dėstyta Karaliaučiaus meno akademijoje (nuo 1927 –dailioji tekstilė – audimas). Gintaro apdirbimas t. p. kreiptas profesionaliosios dailės linkme. Tarpukariu Karaliaučiuje veikė Valstybinė gintaro manufaktūra (vok. Staatliche Bernsteinmanufaktur Königsberg), kurios meninis konsultantas buvo skulptorius Hermannu Brachertas.

L: Dethlefsen R. Stadt- und Landhäuser in Ostpreussen. München, 1914; Ulbrich A. Kunstgeschichte Ostpreußens vor den Ordenzeit bis zur Gegenwart. Königsberg, 1932; Gedächtnisausstellung Prof. Hermann Brachert. Plastiken, Bernsteinarbeit, Zeichnungen. Stuttgart, 10. Juli–31 August, 1979.

Jonas Tatoris

Iliustracija: Lietuviškų knygų įrišimai, XIX amžius / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios freska „Audros nutildymas“, 1926

Iliustracija: Sieninis laikrodis, pagamintas Tilžės meistro Michaelio Wollmanno, 1680 / Iš MLEA

Iliustracija: Friedricho I židinys Karaliaučiaus pilyje, XVIII amžius / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiaus katedros suolo ąžuolinis šonas, XV amžius / Iš MLEA