svaigalai

svaigala, svaigieji (alkoholiniai) gėrimai. XIX a. pabaigoje Vokietijos statistika rodė, kad per keletą paskutinių dešimtmečių įvairiose pasaulio šalyse padidėjo svaigalų sunaudojimas. Mažojoje Lietuvoje 1880–1886 vidutiniškai vienas gyventojas per metus išgerdavo 7,7 l alkoholio. 1887–1899 alkoholio išgerta mažiau: 4,5 l vienam gyventojui. 1873 vienas gyventojas per metus išgerdavo 90,61 l, o 1899 – 142 l alaus per metus (per 25 metus alaus sunaudojimas padidėjo 37%). Valstybė ėmėsi priemonių alkoholizmui užkirsti. Išleista knygelė-atmintinė (vok. Alkohol-Merkblatt), steigtos sanatorijos, gydyklos, prieglaudos narkomanams bei alkoholikams. Išleisti potvarkiai, ribojantys prekybą alkoholiniais gėrimais viešbučiuose, bufetuose, ten, kur pardavinėtas ar pilstytas alkoholis. Už taisyklių nesilaikymą skirtos baudos ar net kalėjimas. 1906 išleistas įstatymas, reguliuojantis nelaimingus atsitikimus bei invalidumą. Rūpintasi blaivybe.

Mažojoje Lietuvoje vartoti įvairūs saviti svaigalai. XIX a. pabaigoje ir XX a. I pusėje Rusnėje buvo geriama anodija ir kiti svaigalai. Buvo gaminamas kiaušinių grogas (vok. Guter Eiergrog), geriamas karštas. Rusnės vandens punšą (vok. Rußer Wasserpunsch) gamino iš vandens, cukraus, konjako, portveino; jis buvo geriamas karštas. Įvairiose Mažosios Lietuvos vietose buvo geriama Nikolaška. Tai konjako stikliukas su citrinos riekute. Ant jos buvo barstomas cukrus; riekelė čiulpiama užgeriant konjaku. Pilkainis (vok. Pilkaller) – stikliukas skaidraus ruginio ar aquae vitae, uždengtas riekute kepeninės dešros su garstyčiomis; gertas užkandant dešra. Originalūs svaigalai – Meškos medžioklė (vok. Bärenfang), dar vadintas meškinis (vok. Meschkinnes) – buvo tiršta aukso spalvos puikaus aromato medaus degtinė. Jos receptą sukūrė prūsai. Tais laikais jie midų ar medaus vyną aukodavo savo pagoniškiesiems dievams, mirusiųjų sieloms, gėrė per šventes. Todėl senieji prūsai labai gerbė bites. Pagrindinė šio gėrimo dalis yra grynas 96% vyno spiritas ir šviežias, nesusicukravęs bičių medus. Iš 750 g skysto medaus, sumaišyto su ½ l vyno spirito išeidavo 1 l Meškos medžioklės. Medų truputėlį pašildydavo, supildavo į jį alkoholį ir išmaišydavo. Gauta vientisa masė būdavo išpilstoma į užkemšamus butelius. Receptas turėjo daugybę variantų. Dėta ir prieskonių mišinio: cinamono, vanilės, gvazdikėlių. Šį ekstraktą atvėsinus sumaišydavo su drungnu skystu medumi ir supildavo alkoholį. Senais laikais dėdavo eglių pumpurų. Vėliau į gėrimą pildavo truputėlį romo ar konjako. Pagamintas meškinis buvo laikomas kambario temperatūroje 4 savaites, kol įgaudavo geriausią kokybę. Gerdavo atšaldytą. Liaudies medicinoje šis mišinys laikytas veiksmingu universaliu vaistu. Gėrimas mėgtas Rytprūsiuose. Buvo galima įsigyti ir fabrikinės medaus degtinės. Žymiausia įmonė buvo Teucke & König Karaliaučiuje. Gėrimas pilstytas į gražios formos butelius, kurie būdavo apvyniojami karnomis ar dedami į šiaudinius įdėklus. Kiekvienas gamintojas stengėsi pagaminti kuo gražesnę etiketę. Joje dažniausiai būdavo vaizduojamos bitės su koriu arba medų plėšianti ruda meška bei tekstas, giriantis gėrimą. Pramoniniu būdu gaminta Meškos medžioklė negalėjo viršyti 35% stiprumo, o darantys sau gyventojai stiprumą pasirinkdavo pagal poreikius. Gėrimą Aquavit darydavo iš grūdų degtinės, kmynų sėklų bei įvairių aromatų. Aquavit priklauso grūdinių distiliatų šeimai ir pirmiausia pradėtas gaminti Danijoje. Mažojoje Lietuvoje įvairiose vietovėse gamintas skirtingas gėrimas, pvz. Sembos aquavit (vok. Samländer Aquavit). Kmynai šiai degtinei suteikdavo ypatingą skonį. Gėrimo stiprumas siekdavo 38–45%. Tepliuvoje gamintas Meškos kraujas (vok. Bärenblut). Į jo sudėtį įėjo grūdų degtinė, šeivamedžio (sambucus nigra) sultys bei medus, suteikiantys gėrimui stimuliuojančiųjų ir gydomųjų savybių. Šeivamedžio sultys suteikia Meškos kraujui raudoną spalvą. Kraujo votį (vok. Blutgeschwür) darydavo iš stiklinės kiaušinių likerio bei trupučio vyšnių likerio. Kniaukiantį katiną (vok. Brüllkater) gamindavo iš miežių, apynių bei vandens. Biurgermeisterio (vok. Bürgermeister) receptas susidėjo iš 1 butelio Spätburgunder bei 1 butelio užjūrio romo (vok. Űbersee-Rum). Kiaušinių grogą darydavo iš kiaušinių trynių, cukraus, pieno, romo, arako ar degtinės, žiupsnelio bulvių krakmolo. Kiaušinių grogą patiekdavo karštose taurėse. Ledlaužį (vok. Eisbrecher) sumaišydavo iš 1 didelės taurės raudonojo vyno, 1 stikliuko arako bei kubelio cukraus. Vyną pakaitindavo, bet neužvirindavo, supildavo araką. Dramblių sėdynė (vok. Elefantendups) maišyta iš stiklinės šokoladinio likerio bei šlakelio kiaušinių likerio. Šeivamedžio šampanas (vok. Holundersekt) darytas iš šeivamedžio kekių, citrusinių vaisių sulčių, vandens, cukraus. Mišinys būdavo supilamas į akmeninį puodą ir 3 dienas laikomas rūsyje. Prieš išpilstant į butelius gėrimą perkošdavo. Pripildyti buteliai būdavo gerai užkemšami, kad vyktų fermentacija ir nepakliūtų nešvarumų. Šampanas 4 savaites buvo laikomas vėsioje vietoje. Šunų plaukai (vok. Hundehaar) gamintas iš stiklinės šampano ir šlakelio Meškos medžioklės. Įsrutietį (vok. Insterburger) maišydavo iš butelio skaidrios degtinės, cukraus bei kavos pupelių. Medžiotojo pieną (vok. Jägermilch) darydavo iš šmanto, šampano, ledo drožlių, arako, cukraus. Šmantą sumaišydavo su cukrumi ir lėtai supildavo kitas dalis. Daryta įvairių rūšių bulvių degtinė. Gėrimą Bažnyčios langas (vok. Kirchenfenster) maišydavo iš portveino, kiaušinių bei mėtų likerio. Portveiną, kiaušinių bei mėtų likerius vieną po kito lygiomis dalimis supildavo į grogo taurę. Portveinas nesusimaišydavo su likeriais ir šis margumynas primindavo vitražinį bažnyčios langą. Koksą (vok. Koks) darydavo iš romo, cukraus bei kavos pupelių. Gėrimą vartodavo šaltą dieną. Iš raudonųjų ar juodųjų serbentų gamindavo vyną Kopskiekel. Krambambuli darytas iš cukraus, romo, juodosios arbatos, baltojo vyno, citrinų ir apelsinų sulčių, džiovintų ir cukruotų vaisių, razinų bei kišmišo, datulių (be kauliukų). Gėrimo pavadinimas kilo iš studentų kalbos. Žolelių likerį Atlantinę lašišą (vok. Lachs) darydavo iš butelio Dancigo auksinio vandens (vok. Danziger Goldwasser). Likeris pradėtas daryti dar XVII a. Žuvies pavadinimą likeris gavo todėl, kad pastatas, kuriame šis gėrimas gamintas, neturėjo numerio, o ant jo sienos buvo atlantinės lašišos atvaizdas. Sakoma, kad vokiečių princesė Katarina Didžioji mėgo išlenkti stiklelį Dancigo auksinio vandens. Landrotui (vok. Landrat) padaryti reikėjo grietinėlės, kiaušinių trynių, cukraus, arako, maraschino (Vyslos vyšnių). Kadagys (vok. Machandel) darytas iš degtinės, kadagio uogų bei konservuotų slyvų. Gėrimo receptą į Rytprūsius XVIII a. atnešė iš Olandijos atvykę menonitai. Iš gvazdikėlių, cinamono, kardamono, rabarbaro, muskato žiedų, 96% stiprumo spirito gaminta Karčioji (vok. Magenbitter). Su įvairiais prieskoniais gamindavo likerį. Gegužės gėrimas (vok. Maitrank) maišytas iš romo, vandens bei cukraus. Į pusę stiklinės romo pildavo verdančio vandens ir pasaldindavo pagal skonį. Tai taip vadinamas grogas. Jį gerdavo ištisus metus. Klaipėdos krašte jis vadintas Klaipėdiečio kapitono grogu (vok. Memeler Kapitänsgrog), jis buvo be cukraus ir neskiestas vandeniu. Likerį Marjellchen gamindavo iš juodųjų serbentų, 96% spirito, vandens, cukraus ir cinamono. Nemuno vanduo (vok. Memelwasser) susidėjo iš butelio degtinės, kubelio cukraus bei maltų kavos pupelių pagal skonį. Gėrimas mėgtas Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Paruoštas ir į butelius išpilstytas Rusnės pieno punšas būdavo laikomas 3 mėnesius rūsyje. Iš vandens, miežių salyklo bei apynių virtas Ordino alus (vok. Ordensbier). Iš slyvų ar vyšnių kauliukų, 96% stiprumo spirito, cukraus bei vandens darydavo slyvų degtinę (vok. Pflaumengeist). Primesdavo pusę butelio slyvų ar vyšnių kauliukų, ant viršaus užpildavo spirito ir pastatydavo prieš saulę kasdien stipriai suplakdami. Gėrimas būdavo rausvas. Gerdavo kadagių degtinę, į taurę įmetę slyvų be kauliukų. Pomeranija (vok. Pomeranz) daryta iš karčiųjų apelsinų (citrus aurantium), ajerų šaknų, imbiero šaknų, gvazdikėlių, spirito, cukraus, vandens. Priegliaus vanduo (vok. Pregelwasser) susidėjo iš degtinės ir cukraus. Gertas daugiausia žiemą. Raitelių degtinė (vok. Reiterchnaps) daryta iš cukraus, kavos pupelių bei butelio degtinės. Įsrutyje buvo ulonų pulkas, kurio nariai laisvalaikiu mėgdavo pasivaišinti taip vadinama Įsruties ulonų degtine. Iš čia ir kilo gėrimo pavadinimas. Raudonas taškas (vok. Roter Punkt) darytas iš degtinės ir šlakelio aviečių (geriau laukinių) sulčių. Mėgtas gerti romas. Puodas romo (vok. Rumtopf) maišytas iš cukrašvendrių romo, uogų (pagalmetų laiką) bei cukraus pagal skonį. Kryklių ugnis (vok. Schlehenfeuer) daryta iš kryklių (dygiųjų slyvų), cukraus, vandens, spirito. Krykles užpildavo spiritu, po keletos dienų perkošdavo. Cukrų virindavo vandenyje. Viską sumaišydavo ir supildavo į butelius. Sniego pūga (vok. Schneegestöber) daryta iš degtinės ar konjako, citrinos sulčių bei kristalinio cukraus. Pirmiausiai citrinos sultimis sudrėkindavo taurės kraštus ir įkišdavo taurę į cukrų, kad ji atrodytų lyg apsnigta. Iš čia ir kilęs gėrimo pavadinimas. Tada pildavo degtinę arba konjaką. Gerdavo per šventes. Ruonis (vok. Seehund) darytas iš sauso baltojo vyno, cinamono lazdelės, citrinos žievelės, cukraus. Gėrimą Špinatai su kiaušiniu (vok. Spinat mit Ei) darydavo iš stiklinės mėtų likerio bei šlakelio kiaušinių likerio. Kumelių pieną (vok. Stutenmilch) maišydavo iš arako, plaktos grietinėlės, kubelio cukraus. Gerdavo iš šampano taurių per šiaudelį. Šis gėrimas buvo sukurtas Pilkalnyje. Arbatos punšą (vok. Teepunsch) darydavo iš baltojo vyno, arako, konjako, apelsino, vandens, juodosios arbatos, cukraus. Gerdavo Trakėnų kraują (vok. Trakehner Blut), populiarus buvo įvairių rūšių alus. Vasarą gerdavo šaltą, o žiemą – karštą alų. XIX a. slovėnas Andrejus Pajkas, Napoleono armijos kareivis, belaisvis, dirbęs Rytprūsiuose, Lazdynų parapijos, Šakių kaime pas ūkininkus, pastebėjęs, jog lietuvininkai vyno neturi, o geria tik degtinę. Sekmadieniais kaimo vaikinai eidavo į karčemą, tačiau gerdavo mažai ir retai pasigerdavo. Degtinę vietiniai gėrę ir per gedulingus pietus sugrįžus iš kapinių. Be to šeimininkė dar vaišinusi ir namie pagamintu alumi. Degtinę ir alų gerdavę ir per svarbiausias metų šventes.

L: Rusnė. V., 1992; Seno slovėno prisiminimai arba mano gyvenimo puslapiai // Liaudies kultūra. 1998. nr. 2; Das Deutsche Reich in Gesundheitlicher und Demographischer Beziehung. Berlin, 1907; Kittel A. 37 Jahre Landarzt in Preussisch-Litauen 1869–1906. Königsberg, 1921; Sattler G. O. E. Getränke-Vokabular. Königslutter, 2001.

MLEA

Liuda Burzdžiuvienė

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Karaliaučiaus studentai smuklėje, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Sidabrinis bokalas, Karaliaučiaus meistras Ottas Schwerdfegeris, 1699 / Iš MLEA

Iliustracija: Gurkšnis degtinės prigaudžius varnų Kuršių nerijoje / Iš knygos „Rossiten“, 1930