Skalsa

Skalsà, lietuvių mitinis gausos principas ir jį įkūnijanti dievybė. Matas Pretorijus Skalsą apibrėžia kaip cornu copiae (gausybės ragą) ir mini greta kitų XVII a. žinomų dievų: Žemėpačio, Žemynos, Laimos, Gabjaujos, Giltinės, Baubio, Bičbirbio ir kitų. Siekdami Skalsos, arba namų laimės, nadruviai rengdavo namų šventę, kurios metu kiekvienam namiškiui būdavo iškepama po duonos kepalą iš pirmųjų iškultų grūdų ir keletą mažų kepaliukų, skirtų dėti į aruodus, kad jie būtų pilni rugių ir kitų grūdų. Skalsa kaip gausa (ir kaip dievybė) minima Jokūbo Brodovskio ir Pilypo Ruigio žodynuose. Žodis skalsa įvardija gėrybių gausos principą – ne tiek didelį gėrybių kiekį, kiek jų neišsenkamumą, pasipildymą, atsinaujinimą; principas grindžiamas dalijimu, skėlimu į 2 ar daugiau dalių (plg. skalsa – skelti, dalia – dalyti): dalijant gėrybės dauginamos, pvz., iš grūdo išauga varpa. Skalsos ženklas yra keimerys – dviguba varpa, riešutas, obuolys ir panašiai. Skalsos sąvoka vartojama kalbant ne tik apie maistą, bet ir apie drabužius, šilumą ir kitą. Kartais žodžiai laimė ir skalsa vartojami sinonimiškai, ypač kalbant apie atimtą arba iš namų išneštą skalsą – laimę.

L: Vaitkevičienė D. Namų Laimė // Liaudies kultūra. 2002, 4 (85); Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003; Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2006.

Daiva Vaitkevičienė