ražemuko gaudymas

ražemuko gaudymas, Mažojoje Lietuvoje žaistas žaidimas. Žaidimą XIX a. pabaigoje, tikėtina, Galbrasčių apylinkėse (Ragainės apskrityje), užrašė Kristupas Jurkšaitis ir publikavo leidinyje Litauische Märchen und Erzählungen (1898). Žaidimą žaisdavo taip: Vasaro atšylant arba daugia[u] rugius nukirtus, užmana ja[u]nųjų viens: ražemuką ga[u]dyt reikia. Katras nepažįsta, praded klausinėt, kas tai ėsą, an to suprant, a daug, a maž y žinančių. Nepažįstantiems išdavady, tai ėsąs balduks, ant aukšta užsilaikąs, kurį reik žake suga[u]t ir į girią išnešt ir ką šiai kas žina pakalbėt. Nežinančiuosius mokina žaką išplėtus laikyt prė aukšta trepų. Žinovai užsilipę baldos, neva ką baidą, atsibalda vis arty trepų, prišaukia aniems apačio drūtai žaką laikyt, jau atbėgąs – ir galia[u] laikančiuosius no viršaus pašvaukšt pašvaukšt kibirais šalta vandens apipil, kad jie šlapi pastoja kai pelyčiai. Žaidimo aprašymą perspausdino Jonas Basanavičius tautosakos rinkinyje Lietuviškos pasakos įvairios (1903, pakartotas 1993). Daugiau informacijos apie žaidimą lietuviškoje spaudoje neaptinkame, tačiau jo analogijų rasta vokiškoje spaudoje. Seniausias žaidimo užrašymas yra iš XIX a. vidurio Neue Preußische Provinzial-Blätter (1848) paskelbtas Ražemuko medžioklės (Rosemockjagen) aprašymas. Čia paminėta, kad žaidimas žinotas Semboje ir Lietuvos provincijoje. Žaidimą aprašė ir E. Lemkė knygoje Volksthümliches in Ostpreußen (1884). Ji pakartojo informaciją, tik paminėjo kitokį mitinės būtybės pavadinimą – Roschbock. Mokslininkė šį žodį šifravo stirnino prasme. Žodį Rosemock prūsų kalbos žodyne Preussisches Wörterbuch 1882–1883 paminėjo Rytprūsių folkloristas ir žodynininkas Hermannas Frischbieras. Jis pateikė tris šio žodžio reikšmes: 1) išgalvotas vaiduoklis, šmėkla; 2) neramus žmogus; 3) rijikas, pabaisa. Rytprūsių tyrinėtojas Wilhelmas Gaerte veikale Volksglaube und Brauchtum Ostpreussens pateikė daugiau pavyzdžių ir žodį Rosemock šifravo kaip siautėjantis patinas. Lietuviškąjį ir vokiškuosius vienija tas pats mitinės būtybės įvardinimas bei žaidimo forma (triukšmavimas ir žmogaus apliejimas), tačiau neatitinka žaidimo atlikimo laikas. Vokiškuose variantuose minimos Naujųjų metų išvakarės, o lietuviškame – pavasaris atšylant orui arba nukirtus rugius. Pastebėta, kad tuo metu lietuvininkai atlikinėjo maginius veiksmus, turėjusius užtikrinti gerą derlių. Tarp jų buvo ir laistymasis vandeniu, lietaus imitacija. Šis požymis rodo, kad lietuvininkai greičiausiai perėmė iš germanų žaidimą ir sutapatino su jiems artimomis apeigomis.

Jūratė Šlekonytė