prūsų kolonizacija ir germanizacija

prsų kolonizãcija ir germanizãcija. XIII a. vyko prūsų žemių (Prūsa) nukariavimas ir jų tramdymas, XIV a. – krašto kolonizavimas ir sėkmingai pradėta germanizacija. Nuo Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274) kryžiuočiai laikė save atleistais nuo Christburgo taikoje (1249) popiežiaus legatui pažadėtų elementarių žmogaus teisių saugojimo, su krašto gyventojais ir jų turtu jie tarėsi galį laisvai elgtis. Pilių šeimininkai – komtūrai ir jų administracijų pareigūnai (vad. fogtai), palikę Ordino priklausomybėje žymią dalį prūsų valstiečių, kitus išdalijo naujiems ateiviams kolonistams ir vyskupams, kurie gavo 1/3 viso krašto žemių. Jau 1243 popiežiaus legatas Wilhelmas Modenietis Prūsoje įkūrė 4 vyskupijas: Kulmo, Pamedės (Marienwerderyje), Varmės (Heilsberge) ir Sembos (Fischhausene – Žuvininkuose). Iki 1284 (po 53 atkaklaus priešinimosi metų) senosios baltų žemės atsidūrė pavergėjų rankose. Po sukilimų (pasibaigusių tik 1295) prūsų padėtis buvo vis sunkėsnė. Jiems (kaip valstiečiams) drausta gyventi miestuose, jie negalėjo tapti amatininkais. Prūsų didžioji dalis iš savo sodybų vienkiemių buvo išvaryti į dykrą, kur Bartoje ir Galindoje buvo daug tuščių plotų. Paversti baudžiauninkais (baudžiava), prūsai turėjo atlikinėti įvairų lažą savo įrankiais ir gyvuliais: įdirbti plėšinius, atlikti darbus prie statybų, miške, kasant griovius, tvenkinius ir kita. Ordino valdose veikė pilių statymo ir jų taisymo prievolė, o vasarą – privaloma šienapjūtė (rengiant pašarą gausiems riterių arkliams). Nuo XIII a. kryžiuočių karuose su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste prūsai buvo rekrutuojami kaip pagalbinė kariuomenė; XIV a. kronikos minėjo jų būrius, kur dažnas žūdavo kovose su lietuviais. Kai Ordinas ėmė eksportuoti į Vakarus javus, reikėjo didinti dirbamos žemės plotus. Vietiniams baudžiauninkams prūsams nebeįstengiant atlikti visko, ko Ordino komtūrai ir žemių valdytojai reikalavo, ir vokiečių kolonistams teko lažo prievolė, nors mažesnė. Prūsų kaimų gyventojai savo ponui ir nederliaus metais turėjo atiduoti nustatytą javų saiką. Vėlesni potvarkiai rodo, kad vokiečiai ir prūsai turėjo gyventi atskirai. Prūsai negalėjo būti samdomi bernais miestuose, vokiečių kaimuose bei jų karčemose; jie tegalėjo būti baudžiauninkais arba samdiniais darbui vokiečių dvaruose. Apie 1400 vokiškoji kolonizacija sulėtėjo; Ordinas jau buvo įkūręs 54 miestus, 890 činšinius kaimus su 19 000 ūkių. Kaimuose dar galėjo būti apylygiai vokiečių ir prūsų, grynai vokiečių miestuose gyveno per 75 000 žmonių. Kai prūsų natūralus prieaugis sumažėjo, vokiečių iki XV a. padaugėjo 3–4 kartus. Tik krašto rytinėje dalyje prūsai ilgai nesidavė palenkiami prie naujų vokiškų papročių ir jų darbo metodų. Varmėje vyskupų kapitula sėkmingai vykdė ūkių ir dvarų kolonizaciją, šalia vokiečių palikdama ir prūsų ūkius; ši prūsų žemė anksčiau buvo ir germanizuota. Didelę dalį Notangos ir Bartos kolonizavo pirmųjų vokiečių kolonistų iš Pamedės sūnūs ir vaikaičiai. Semboje buvo apgyvendinta dalis sūduvių; Jos vitingai buvo gavę daugiau laisvių negu kitur; ten senieji prūsai ilgiau išsilaikė negu kitur. Vokiečių istorikai aprašė Ordino planingą kolonizaciją atskiromis vilnimis, naujame krašte panaudojant ir cistersų vienuolių kolonizacinį patyrimą. Kolonistai vyko iš Türingijos, Meisseno, Silezijos ir daugelio kitų vokiškų žemių. Galindos dykrą kolonizavo mazoviečiai, Prūsoje virtę mozūrais. Kolonizacijos įkarštyje mažiausia dėmesio skirta vietiniams gyventojams: 1410 teigta, kad tik 1/3 prūsų apkrikštyti. Ordinas skųstas ir Konstancos bažnytiniame susirinkime: jis nesirūpinąs prūsų krikštijimu. Bažnyčios iš pradžių statytos tik miestuose ir prie Ordino pilių, kaimo gyventojai neturėjo galimybės jų lankyti. Tik kunigaikštis Albrechtas (1567 skundęsis, kad beveik neįmanoma surasti prūsiškai mokėjusių dvasininkų) pradėjo evangelizaciją ir vietos gyventojų kalbomis; taip atsirado prūsiško katekizmo 3 leidimai. Tos vėlyvos pastangos nebeapsaugojo prūsų nuo išnykimo. Jos leido vokiečių istorikams pabrėžti, jog prūsai vėliau nebuvę persekiojami, nes į juos Reformacijos laikais (XVI a.) kreiptasi jų pačių kalba. Tautinis ir kalbinis prūsų atsparumas jau buvo palaužtas; per XVII a. prūsų kalbos vartojimas gerokai susiaurėjo; XVIII a. pradžioje prūsų kalba pradėjo sparčiai nykti. J. Rėzos Dovydo Psalmyno įžangoje (1625) rašyta: prūsiškai dar kalbėję labai mažai žmonių kai kur pajūryje ir prie Kuršių marių. Anot Ch. Hartknocho (1679), ne viename kaime dar kalbėta prūsiškai. Vėliausiai prūsų kalba išnyko Semboje (apie 1700), o kitose srityse (ypač Pavyslyje) jau seniau nustota ją vartoti. Sukilimai, dalyvavimas karuose su lietuviais Ordino pusėje, sunkios baudžiavinio gyvenimo sąlygos prūsų labai sumažino. Veikli germanizacija jų baltišką tapatumą visiškai nuslopino.

Dar skaitykite: baudžiava, kolonizacija ir Lietuvos valstybė iki XIII a., kolonizacija.

L: Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, V., 1995; Šneidereitas O. Prūsai, V., 1989; Dini P. U. Baltų kalbos, V., 2000; LE.

Iliustracija: Būdingas prūsų piliakalnis / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande, 1931

Iliustracija: Marienburgo pilis, nuo 1309 Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija / Iš MLEA

Iliustracija: Kryžiuočiai 1231 mūšio lauke, 1930 / Paveikslo reprodukcija iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio