prūsų gyvenimas
prsų gyvẽnimas. I–XIII a. istorijos žinių apie prūsus nedaug, jas papildo vietovardžiai ir ypač archeologiniai radiniai. Vietovardžiai kaip ryškūs vakarų baltų gyvenamųjų vietų palikuonys siekia sritis į vakarus nuo Vyslos ligi Persantės upės. Archeologiniai paminklai liudija baltiškąją kultūrą vyravus krašte per 3000 metų. Rytprūsiuose, ypač srityje į rytus nuo Paserijos, ir Klaipėdos krašte baltiškosios kultūros tęstinumas neabejotinas. Vakarų baltų gyvenamoji teritorija tarp Vyslos ir Nemuno, Baltijos jūros pakraštyje archeologiškai yra viena iš turtingiausių Šiaurės Europoje. Per ilgus priešistorinius laikus Prūsos kraštas dominavo kultūriškai, pralenkdamas kaimynines sritis. Naujovės iš Pietų ir Vidurio Europos pirmiausia plisdavo per Vyslą į Prūsą, ir tik per čia patekdavo į Rytų Pabaltijį bei Gudiją. Materialinės kultūros atžvilgiu ši sritis buvo pats gyviausias kultūros centras Rytų Pabaltijyje. Palankias sąlygas kultūrai augti šiame krašte suteikė geografinė padėtis bei gamta. Prūsos pajūryje gyvenusios baltų gentys turėjo atvirą išėjimą į Baltijos jūrą. Per derlingos žemutinės Vyslos srities lygumas ši teritorija buvo sujungta su Vidurio Europa. Vysla buvo vieškelis į Europos gilumą ir per ją iki Viduržemio jūros. Upių ir ežerų tinklas tarnavo vietiniam susisiekimui, o pagal vandens susisiekimo kelius daugiausia koncentravosi žmonių gyvenamosios sodybos. Nemuno upynas buvo vartai į tolimesnes Rytų Pabaltijo ir Rusijos žemes. Tik pietryčių pusėje kraštas buvo apsuptas natūralios sienos – didelių girių ir Pripetės pelkių. Žemės derlingumas bei klimato švelnumas veikė kultūros charakterį. Vienas iš svarbiausių veiksnių Prūsos priešistorinės kultūros pranašumui prieš kitas kontinentines sritis buvo pajūryje randamas gintaras ir prekyba juo. Jo neišsemiama versmė buvo pietrytinis Pabaltijys, ypač Sembos pusiasalis ir gretimas pajūris. Čia vietiniai gyventojai tūkstantmečius pakrantėse ir seklumoje ieškojo gintaro, jį naudojo papuošalams, eksportavo į pietus. Per gintarą ši pajūrio sritis palaikė nuolatinius ryšius su Vidurio ir Pietų Europa, čia kultūra vystėsi kaip Vidurio Europoje. Socialinę nelygybę Vakarų baltų krašte liudija rašytinės žinios ir archeologiniai duomenys. Anot Wulfstano (IX a.) – turtingieji prūsai gėrė kumelės pieną, o neturtingieji – midų, prūsų krašte buvo daug pilių, o kiekvienoje pilyje – karalius. Šimtai piliakalnių, ant kurių stovėjo medinės feodalų pilaitės, liudija apie buvusią feodalinę sistemą, kaip ir turtingieji kapai, kurių įkapės išsiskiria iš kitų savo puošnumu, gausumu bei importuotais dalykais. Kelių luomų sistema buvo paveldėta iš protėvių indoeuropiečių; ji veikė visose indoeuropiečių grupės tautose, o baltuose ji stipriai išplėtota ir ilgai išsilaikė. Pagal XIII a. istorinius šaltinius prūsai buvo susiskirstę net į 11 atskirų genčių: sūduvius, nadruvius, skalvius, sembus, notangus, bartus, varmius, pagudėnus, pamedėnus ir Sasnos gyventojus. Nėra duomenų, kad prieš XIII a. prūsai būtų susivieniję į bendrą politinį vienetą. Susiskaldymas bei tarpusavio vaidai, kuriuos pastebėjo dar Wulfstanas, galėjo pagreitinti prūsų kapituliaciją prieš Vokiečių ordiną. Per kelis šimtmečius vikingus ir lenkus masino šis atviras ir turtingas kraštas. Ilgainiui pietinių prūsų sritys turėjo pavargti nuo rietenų su lenkų kiltimis. Prūsai buvo išgyvenę ilgą įtampos laikotarpį, prieš Vokiečių ordinui įsikuriant, ir prieš tą naują jėgą, kuri atkakliai veržėsi į rytų Pabaltijį, prūsai negalėjo išsilaikyti. Nors aplinkybės buvo nepalankios, atkaklios kovos su vokiečiais tęsėsi apie 60 metų (1231–1288). Prūsai ir kuršiai neatsilaikė prieš Ordiną, nuo XIII a. pabaigos jie ir nebesudarė pavojaus. Taip baigėsi vakarinių baltų genčių laisvė. Dėl germanų veržimosi į rytus (Drang nach Osten ) žuvo gyvybingiausios baltiškos kultūros šakos – prūsai ir kuršiai, neabejotinas baltų kultūros centras per 3000 metų. Jos buvo baltų kultūros vartai į Europos pasaulį. Nuo XIII a. baltų kultūros centras persikėlė į rytus – į Lietuvą.
Dar skaitykite prūsai.
L: Preußens Urgeschichte // Borussia. Museum für Preußische Vaterlandskunde. 1 Bd. Dresden, 1838; Pierson W. Preussische Geschichte. Berlin, 1903; Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga, New York, 1958; Atoniewicz A. The problem of the „Prussian Street“ in Novgorod the Great // Acta Baltico Slavica. II T. 1965; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, V., 1995;. Šneidereitas O. Prūsai, V., 1989; Trinkūnas J. Prūsa – der Brennpunkt baltischer Kultur // Tolkemita-Texte. Nr. 62. Dieburg, 2002, S. 39– 48; Tolkemita-Mitteilungen. Nr. 1. 2003; Grunenberg R. Die Geschichte der Prußen und Lexikon. Prusa-Gruppe Deutschland. Berlin, 2004.
Iliustracija: Gintaro gavyba XIV a. piešinio kopija / Iš Reinhardo Grunenbergo rinkinio
Iliustracija: Prūsų legendinė gintaro sala, XVI–XVII a. piešinio kopija / Iš Reinhardo Grunenbergo rinkinio