prūsų dainos

prsų danos. Iš XX a. pradžioje užrašytų Klaipėdos krašto ir Mozūrijos liaudies dainų galima atsekti kai kurias senųjų prūsų dainų ypatybes. Prie svarbiausių priklausė tonacijų sistema. Prūsų dainos, matyt, nuo seno buvo dainuojamos aukštesnėmis tonacijomis nei vėlesnės dainos. Dur arba mol dominavo ankstesniais laikais. Išsiskyrė pabaigos tonacijos, kai kurios senosios dainos baigėsi kvinta. Takto pokyčiai t. p. buvo būdingi senųjų prūsų dainoms, ilgesnėse dainose jie atspindėdavo nuotaikos pokyčius (pvz., skirtingai apdainuoti darbai ir šventės po jų). Savitos tonacijos, dainų užbaigimas bei takto pokyčiai vėlesnėse dainose, matyt, buvo paveldėtos iš senųjų krašto gyventojų, kaip ir dainavimo būdo bruožai. Deja, dauguma ir vėlesnių dainų užrašytos, kai dar nebuvo jokių garso užrašymo priemonių. Pvz., Christianas Bartschas iš pateikėjų 1856 Širvintoje užrašė dainą An des Haffes anderm Strand [Kitame marių krante]. Jos atlikimo būdas nurodytas ženklu andante, suvokiant ramią melodijos tėkmę. Senųjų prūsų kalbos bei jų papročių liekanas gal atspindi saviti, maži intarpai vokiečių dainose: Ei, lulu, lulu, ei kuku, und ei ulai, ulai ir kita.

Dar skaitykite: lietuvininkų etninė muzika, lietuvininkų liaudies dainos, lietuvininkų liaudies dainų rinkiniai, lietuvininkų liaudies dainų melodijos.

L: Funck E. Das Liedgut der Prußen – eine Spurensuche // Mitteilungen des Arbeitskreises Nordostdeutsche Musik e. V. Nr. 10, 2004.

Iliustracija: Chrisliano Bartscho 1856 užrašytos dainos „Ei, liūliu, liūliu“ natos / Iš Ch. Bartscho knygos „Dainų balsai“, 2000