Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Christian Bartsch

Kristianas Barčas, Mažosios Lietuvos XIX a. tautosakininkas.

Bartsch (Bárčas) Christian (1832 1890 I Tilžėje), Mažosios Lietuvos tautosakininkas. 1872–1884 Tilžės mergaičių gimnazijos mokytojas, 1884–1890 jos direktorius. Mokėjo lietuviškai. Širvintos apylinkėse pradėjo užrašinėti dainas ir jų melodijas. Šį darbą išplėtė 1879 Tilžėje įsikūrusi Litauische Litterarische Gesellschaft [Lietuvių literatūros draugija], skatinusi rinkti tautosaką. Barčas 1881–1890 buvo šios draugijos bibliotekininkas ir valdybos narys. Paskelbė straipsnių draugijos leidžiamuose Mitteilungen [Pranešimai]: Über das litauische Volkslied oder die Daina, 1881 [Apie lietuvių liaudies dainą]; Über das litauische Märchen, 1882 [Apie lietuvių pasaką]; Über litauische Volksliteratur, 1884 [Apie lietuvių liaudies kūrybą]. Straipsnius spausdino ir žurnaluose Zeitschrift für vergleichende Literaturgeschichte: Skizzen zu einer Geschichte Tilsits, 1888 [Tilžės istorijos eskizai]; Totenklagen in der litauischen Volksdichtung, 1889 [Raudos lietuvių liaudies poezijoje]. Barčas domėjosi lietuvių folkloro leidiniais, apie juos rašė spaudoje; išspausdino 27 lietuvių raudų vertimus į vokiečių kalbą. Stebėjo, kaip skamba lietuviškos dainos, atliekamos pačių dainininkų, siekė jų autentiškumo; pats grojo smuiku. Barčo svarbiausias darbas – parengtas ir išleistas lietuvių liaudies dainų rinkinys Dainų balsai. Melodien litauischer Volkslieder... (t. I, 1886, t. II, 1889). Jame paskelbtos 452 dainų melodijos su tekstų vertimais į vokiečių kalbą bei pirmuoju lietuviško teksto posmu (po natomis). Tai didžiausias lietuvių liaudies dainų melodijų rinkinys, išleistas XIX amžiuje. Rinkiniui Barčas panaudojo ankstesniuose rinkiniuose ir periodiniuose leidiniuose spausdintą medžiagą, jam prieinamus kitų rinkėjų rankraščius bei savo paties užrašytas dainas. Į Barčo rinkinį pateko beveik visos iki to laiko spaudoje skelbtos lietuviškų dainų melodijos. Barčo darbas pasižymi moksliniu tikslumu. Pateikiami ne tik tiesioginiai šaltiniai, bet ir visi ankstesni, nurodomas kiekvienos melodijos užrašytojas, metai, vietovė. Daug dėmesio skirta dainos melodijai. Barčas pirmasis suformulavo reikalavimą, kad muzika ir poetinis tekstas neatsiejami, todėl užrašinėti, tirti bei vertinti tekstą reikia kartu su melodija. Paneigė Liudviko Rėzos teiginį apie jambų pirmenybę lietuvių poetikoje, nurodydamas, kad jai būdingiausias polinkis į daktilį; pirmasis pastebėjo, kad lietuvių liaudies melodijoms nebūdingas prieštaktis. Daugiausia paskelbtų dainų užrašyta Širvintos (71) ir Tilžės (23) apylinkėse, Pilupėnuose (48), Enskiemiuose (16); visos kitos – 36 vietovėse (iš viso užrašė apie 200 dainų).

Živilė Ramoškaitė

Rimantas Sliužinskas