persirengėliai

pérsirengėliai, kalendorinių švenčių personažai. Pirmasis Užgavėnių persirengėlių vaidinimų paminėjimas Rytų Baltijos regione: 1428 Kartūzų vienuolyno Marienkronės filialo vyresnysis Heinrichas Beringereris šalia kitų pasipiktinimą kėlusių prūsų įpročių paminėjo vestuvėse bei Užgavėnėse vykusius velnių šokius bei leidimą moterims persirengti vyriškais drabužiais. Toks apsikeitimas drabužiais – būdingas vadinamosios karnavalinės inversijos persirengėlių pavyzdys. Carlo Cappellerio 1876 užrašytame Jono Adomaičio iš Stalupėnų apskrities Docūnų kaimo pasakojime užsiminta apie Trijų karalių dieną žemdirbio namuose apsilankiusius persirengėliua (pasakota apie žemdirbių senąsias apeigas menančias persirengėlių grupės vaikštynes). Kalėdinio laikotarpio persirengėlių vaidinimai Paprūsėje – Užnemunėje buvo vadinami Šyvio šokdinimu. Tarp C. Cappelerio aprašytų personažų t. p. buvo šokinėjantis šimelis. Nei personažų pobūdžiu, nei jų atliekamais veiksmais tie persirengėliai nesiskyrė nuo aplinkinių regionų kalendorinių švenčių persirengėlių kaukių (Meškininko varyta Meška – viena populiariausių personažinių grupių visoje Rytų Europoje). Tik pati Meškos kaukė Docūnuose daryta nebūdingai: atvedė žmogų su žirnių virkščiomis taip aprėdytą, kad išžiūrėjo kaip meška, bet žirniai tik sustiprina simbolinį ritualo kontekstą, jie dažnai figūravo maginio pobūdži apeigose (virti žirniai – tradicinis laidotuvių bei žiemos laikotarpio kalendorinių švenčių vaišių patiekalas). C. Cappelerio tekste paminėtas „marmaliuojantis“ Žydas buvo svarbiausias ir tarp persirengėlių Žemaitijoje. Tradicinė buvo ir mediniu snapu besikapojusi Gandro kaukė. Vaikų gąsdinimas – būdinga persirengėlių būrio personažų veikla. Nu 1945 Klaipėdos krašte trumpam išplito Didžiajai Lietuvai būdingi Užgavėnių papročiai: į ištuštėjusius lietuvininkų kaimus iš kitur atsikėlę žmonės atsinešė regioninius paprotinės elgsenos stereotipus. Sovietizavus kraštą Užgavėnių pasivažinėjimai ir persirengėlių vaikštynės regione sparčiai sunyko. Kiek ilgiau išsilaikė paprotys ateiti persirengus nekviestiems į vestuves.

L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1, 1996, p. 492 ir T. 3, 2003, p. 77; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 373–374; Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriaus archyvo (ES) bylos IES 60, IES 102. Arūno Vaicekausko asmeninio archyvo (AVA) byla AVA1.

Arūnas Vaicekauskas

Iliustracija: Piešinys „Persirengėliai“, 1936