paminklai, 1

pamiñklai, 1, vertingiausi ir saugotini gamtos, istorijos ir kultūros objektai. Dar XVIII a. domėtasi krašto įdomybėmis, rašyta apie jų apsaugos būtinybę (dar skaitykite kultūros vertybių apsauga). Nuo seno žinoti ypatingi mitologiniai medžiai (dar skaitykite: medžiai šventieji, medžių kultas), su atskiromis istorinėmis asmenybėmis ar istoriniais įvykiais sieta medžiai, akmenys, kalvos ar kita, vėliau pradėti skelbti gamtos paminklais (vok. Naturdenkmal). XX a. pradžioje žymiausios krašto vietovės paskelbtos saugomos gamtos plotais (dar skaitykite Naturschutzgebiete). Plečiantis paminklosaugos sąjūdžiui sudarinėti saugomų istorinių bei kultūros paminklų sąrašai. Rūpintasi senųjų prūsų piliakalniais, priešistorės vertybėmis. Daug piliakalnių (vok. Schloßberg, Fliehburg) reklamuoti kaip lankytini objektai, tvarkyta jų aplinka. Įvairios meno ir kultūros vertybės kauptos muziejuose, įvairiuose rinkiniuose. Propaguoti žymūs seni pastatai (pilys, bažnyčios), bažnytinės meno vertybės. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo susiklosčiusi gana objektyvi paminklosaugos sistema. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dalis meno ir kitų paminklų išvežta į Vakarus, dalis įstrigo pakeliui (dabartinės Lenkijos valdose ir kitur), daug jų žuvo gaisruose ir kita, nemažai išgrobstė sovietiniai kareiviai bei kolonistai, dalis rekvizuota ir išvežta į SSRS saugyklas. Genocido ir etnocido dešimtmečiais tęsėsi įvairių rūšių paminklų naikinimas: buvo sunaikinti ištisi senamiesčiai (Karaliaučiuje, Įsrutyje, dalis Klaipėdoje ir kitur), griauta pilys, bažnyčios ir kiti žymiausi seni pastatai, nukasinėti senkapiai ir piliakalniai (dar skaitykite Kintų piliakalnis, Pabėtų piliakalnis), likviduota daug įžymių senų medžių bei kitų gamtos paminklų, išgrobstytos visos senosios kapinės (sunaikinant ir daugybę istorinių paminklų – Mažosios Lietuvos veikėjų kapų). Likviduota šimtai senųjų gyvenviečių, dešimtys tūkstančių senų sodybų – tarp jų ir krašto veikėjų gimtinės, su jų gyvenimu susijusios vietos. Taip buvo sunaikinta su K. Donelaičiu susiję pastatai Stalupėnuose, Ragainės, Karaliaučiaus ir kitos pilys, administraciniai ir kiti statiniai, kuriuose lankydavosi ar gyveno M. Mažvydas ir kiti žymiausi krašto lietuvių kultūros bei istorijos veikėjai. Išgrobstyta daug priešistorės paminklų – ieškant vertybių išrausti senkapiai. Lietuvos šviesuomenės pastangomis dar sovietų okupacijos metais Karaliaučiaus krašte atstatinėta Tolminkiemio bažnyčia (vėliau klebonija ir kita), tapusi svarbiu memorialu ne vien K. Donelaičiui, bet ir sunaikintam kraštui. Sovietinės pertvarkos metais bandyta pasirūpinti Pabėtų bei kitomis bažnyčiomis – baltiškojo kultūros paveldo paminklais. Išeivijos bei Vokietijos valstybių lėšomis Karaliaučiaus krašte atstatinėjamos Karaliaučiaus katedra, Arnavos, Laigyčių bei kitos bažnyčios. Ne vieną dešimtmetį krašto dabartinė valdžia trukdė Tilžėje perduoti lietuvių kultūros reikalams vadinamąjį Vydūno namą (įrengta tik jo memorialinė lenta), Ragainėje paminėti M. Mažvydo atminimą. Tik po užsitęsusių derybų pažymėtos kai kurios vietos, susijusios su Mažosios Lietuvos veikėjais. Klaipėdos krašte sovietinės pertvarkos metais memorialinėmis lentomis pažymėti kai kurie seni pastatai, susiję su praeities įvykiais bei žymiomis asmenybėmis. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pažymėtos sovietinės okupacijos metais nugriautų Priekulės ir Smalininkų bažnyčių vietos.

Dar skaitykite: architektūros paveldas, kultūros paveldas, paveldas.

Martynas Purvinas