paveldas, 1
pãveldas, 1, gamtos jėgų sukurtos ir krašto gyventojų per šimtmečius sukauptos medžiaginės, dvasinės ir kitos vertybės. Mažojoje Lietuvoje XV–XX a. iš viso gyvenę keliasdešimt milijonų žmonių per amžius sukūrė savo medžiaginę kultūrą: įdirbo laukų plotus, nusausino drėgnas žemes, pasistatė savo sodybas ir gyvenvietes, pasigamino ūkio padargus ir namų apyvokos reikmenis. Gyvose lietuvininkų bendruomenėse egzistavusi dvasinė kultūra (žmonių mintys, kūriniai, įpročiai, atradimai ir kita) būdavo perduodama iš kartos į kartą žodžiais ar gyvais pavyzdžiais, taip kuriant bei išsaugant papročius ir tradicijas, dalį to fiksuojant medžiaginėse laikmenose (užrašuose, įrankių ir kitose formose, rankdarbių ornamentuose ir kitur). Po įvairių nelaimių (karų, epidemijų, gaisrų ir kita) išlikę gyventojai atkurdavo sodybas ir gyvenvietes, toliau kaupdavo paveldą, gausindami krašte užgyventą turtą, kuriuo pasinaudodamos naujos kartos (bent jau gyventojų dauguma) pamažu kėlė savo gerovę. Pvz., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos kariuomenės suniokota Mažoji Lietuva tarpukariu atsikūrė ir kaupdama savo paveldą vystėsi toliau. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Mažosios Lietuvos medžiaginį paveldą sudarė dešimtys tūkstančių gyvenviečių, per 0,5 mln. įvairių statinių, apie 10 000 kapinių su šimtais tūkstančių antkapinių paminklų, milijonai vienetų ūkio padargų bei namų apyvokos daiktų (tarp jų dailūs rankdarbiai, puošnūs baldai ir kita). Raštingame krašte buvo sukaupta milijonai egzempliorių įvairių spaudinių (nuo giesmynų iki įvairių lapelių), rankraščių, dokumentų ir kitų dvasinės kultūros laikmenų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o ypač sovietinės okupacijos dešimtmečiais kraštas neteko beveik visų senųjų gyventojų (dvasinės kultūros ir tradicijų nešėjų, ligtolinio paveldo kūrėjų ir saugotojų), buvo sunaikinta 80–99,99% žmonių sukurto paveldo įvairių rūšių (dar skaitykite: genocidas, etnocidas). Buvo išgrobstyti ateiviams vertingesni dalykai (nuo laikrodžių ir papuošalų iki baldų, durų ir langų), likęs medžiaginis paveldas beatodairiškai naikintas (nugriaunant ištisus senamiesčius, pastatus nuardant malkoms ar statybinėms medžiagoms, metalinius antkapinius kryžius išvežant į metalo laužą ir kita). Pvz., Karaliaučiaus krašte atskirose šimtų km2 ploto vietovėse buvo sunaikintos visos ankstesnio gyvenimo žymės: nuardyti geležinkeliai, nugriauti visi statiniai, likviduoti buvę infrastruktūros objektai (nuo siurblinių iki telefono, elektros linijų bei keliukų). Ypač nukentėjo trapesnės paveldo rūšys – pvz., senais popieriais (tarp jų ir vertingais dokumentais) kūrentos krosnys, audiniai ar medienos dirbiniai galop supūdyti. Sunyko išeivių išvežtų senų daiktų dauguma (tik kai kas pateko į įvairius muziejus). Nuo 1944 pabaigos sunaikinus daugelio senųjų muziejų rinkinius (ten saugotos ypatingos vertybės), senų dvarų sodybose, bažnyčiose ir kitus sukauptą paveldą, netekta daugybės meno bei dailiųjų amatų kūrinių – itin vertingos paveldo dalies. Dar labiau nukentėjo etninės kultūros paveldas (dalis profesionalaus meno kūrinių ir panašių vertybių iki 1945 buvo evakuota į Vakarus, globota jų savininkų), ypač lietuvininkų tautodailės ir kiti dirbiniai, senos kaimo sodybos ir pastatai. Sunaikinus tokią didelę medžiaginio paveldo dalį praeityje klestėjęs kraštas buvo itin nuskurdintas, kai kur paverstas dykra. Nebelikus gyvybingų lietuvininkų bendruomenių nutraukta ilgaamžė tradicinės dvasinės kultūros raida, tik kai kurie jos atspindžiai fragmentiškai išliko įvairiose laikmenose, nebegausių senųjų gyventojų atmintyje. XX a. vykę istoriniai kataklizmai mažiau palietė gamtinį paveldą, nors nukentėjo ir jis (pvz., Kuršių nerijos vaizdingą palvę sovietinės okupacijos metais užsodinus standartiniais miškais). Paveldo nuotrupos saugomos įvairiuose muziejuose. Šiandien dar išlikęs Mažosios Lietuvos paveldas toliau tebenaikinamas ir nyksta laikui bėgant.
Dar skaitykite: architektūros paveldas, kultūros paveldas.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Juodkrantės žvejų šeima kieme, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Nidos žvejė, apie 1930 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Kuršvaltės Kuršių mariose, 1938 / Iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: Briedžiai Kuršių nerijos palvėje / Iš Hermano Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940
Iliustracija: Krikštas Nidos kapinėse, 1936 / Iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: Takas pro naujai apželdintas kopas, 1938 / Iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: Medlaukių geležinkelio stotis, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš Lenkijos meno instituto fotoarchyvo (Institut Sztuki PAN)
Iliustracija: Laukininko virtuvės kampelis, XVIII–XIX a. / Iš Šilutės muziejaus fondų
Iliustracija: Klaipėdos Biržos tiltas, atvirukas, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Lietuvininkės, atvirukas, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Septynių brolių medis Gumbinės miesto alėjoje 1905 / Iš MLEA
Iliustracija: Užstatyta Pisos pakrantė Gumbinėje, 1930 / Iš MLEA