pajūris, 2
pajris, 2. Savita Mažosios Lietuvos etnokultūrinė zona, nusidriekusi Baltijos jūros pakrante. Gamtinės sąlygos, istorinė raida, geografinė ir ekonominė padėtis lėmė atskirų pajūrio ruožų skirtingumus. Nuo Nemirsetos iki Melnragės tęsėsi pajūrio žvejų gyvenvietės (Karklininkai ir kiti), įsikūrusios smėlingame aukštesniame krante mažai derlinguose plotuose. Savitos gyvenimo sąlygos buvo susiklosčiusios Kuršių nerijoje. Sembos šiaurinė pakrantė (kur nuo seno gyveno ne vien prūsai-sembai, bet ir nuo XIII a. atkelti sūduviai, kuršių palikuonys ir kuršininkai, nemaža lietuvininkų) išskyrė savo gamta: derlingi plotai stačiu ir aukštu šlaitu krito žemyn į jūros pakrantę. Tuose ruožuose susiklostė skirtingos gyvensenos tradicijos (dar Kuršių nerijos gyvenvietės): Nemirsetos–Melnragės ruože žvejų sodybos spietėsi pajūrio kopose, Kuršių nerijos gyvenvietės glaudėsi prie marių (į jūrinę žvejybą ten vykdavo rečiau), Sembos pajūryje buvo atsiskyrusios žvejų trobelės prie upelių griovų – kelių link jūros, nuo laukininkų sodybų bei dvarų viršutinėje terasoje – žemės ūkio plotuose. Skirtingos pakrantės (daugybė didelių riedulių Semboje, lėkšti Kuršių nerijos paplūdimiai ir seklumos, bangų ardomas krantas šiauriau Melnragės) lėmė vietos žuvininkų bei laivininkų įpročius, savitus gyvensenos bruožus, tik tam ruožui būdingus darbus (pvz., jūrinės žvejybos valčių vilkimą bei vežimą įvairiomis priemonėmis skersai Kuršių neriją). Svarbūs buvo jūros krantų orientyrai, patogesnės prieplaukos. Atviras vėjams ir audroms pajūris (be saugių užutėkių) vietos žmones pratino pelnytis iš laivų nelaimių, susirinkti bangų išmestas liekanas. Daugelį amžių verstasi kontrabanda, pažeidinėtos oficialios pasienio taisyklės. Savitas verslas buvo gintaro rinkimas (senovėje griežtai ribotas ir kontroliuotas). Ekstremali aplinka skatino savitų papročių susiklostymą.
Martynas Purvinas