pagonybė

pagonýbė. Religiniai santykiai Prūsoje istorinių šaltinių paliudyti bent jau nuo XIII amžiaus. Pasak Simono Grunau Prūsų kronikos, pagonybė atėjo į Prūsą tada, kai Bizantijos imperatoriaus sumuštos gotų kariaunos traukėsi ir pateko į prūsų žemę, kur Brutenis buvo išrinktas prūsų vyriausiuoju vadovu ir pavadintas krivių krivaičiu. Jam po amžinai žaliavusiu ąžuolu buvusi pastatyta šventykla. Po tuo ąžuolu stovėjusios 3 dievų statulos: Perkūnas, Patrimpas ir Patulas (prūsų oficialaus panteono – Rikojoto ar Romovės triada). Patulas, žynių maginio suverenumo dievas, statytas panteono priešakyje (tai atitiko vyraujančią žynių luomo padėtį Prūsoje). Perkūnas panteone ir kosmologijoje valdė atmosferą, buvo karių dievas. Patrimpas su aiškia vaisingumo funkcija buvo žemdirbių ir gyvulių augintojų globėjas. Kosmoso ir sociumo sritys buvo aiškiai padalytos. Rikojoto ąžuole stovėję stabai atspindėjo Prūsos visuomenę. Jos viršuje buvo Krivis Krivaitis, turėjęs aukščiausią valdžią Rikojote. Po jo mirties kiti vaidelotai iš savo tarpo išrinkdavę naują valdovą. Prūsų kaimuose gyvendavo vaidilos ir vaidilutės, kurie vadovavę kaimo religiniam gyvenimui. Iki tol prūsų svarbiausios dievybės buvusios Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės – jokių kitų dievų ar kokių jų atvaizdų savo ankstyvuoju laikotarpiu jie neturėję. Dievo balsą jie girdėję gamtos stichijose. Iš P. Dusburgiečio minėtos dievų trejybės – Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių (pačių pirmųjų prūsų dievybių) – ilgainiui išsirutuliojo 3 vyriausieji dievai. Praeities tyrėjai fiksavo prūsų naivų religingumą – jie kaip dievus garbinę žalčius, akmenis, miškus, vandenis, rupūžes ir kitus. Tačiau tai buvo veikiau sveikatos, derlingumo, vaisingumo galios nešėjai. Ties šventaisiais medžiais melstasi, bet melstasi Dievui ir dievams, o ne pačiam medžiui. Medžiai laikyti dievų buveine: Jeronimas Prahiškis XV a. pradžioje pasakojo apie labai seną ąžuolą, šventesnį už visus kitus, laikytą dievų buveine. Prūsoje dievų stabai t. p. buvo patalpinti ąžuole, t. y. jie tarsi gyveno jame. Prūsų kulto šerdis – šventoji ugnis.

L: Beresnevičius G. Religijų istorijos metmenys. V., 1997, p. 309–326.

Iliustracija: Senovės lietuviai garbina Saulę, Mėnulį, žvaigždes, ugnį, žaltį. XVI a. raižinys / Iš Pranės Dundulienės knygos „Lietuvių liaudies kosmologija“, 1988