Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Melnragė

Melraga, kaimas ir kurortas Klaipėdos apskrityje ir parapijoje.

Menragė, Melraga (vok. Mellneraggen), kaimas ir kurortas Klaipėdos apskrityje ir parapijoje, 4 km į šiaurę nuo Klaipėdos miesto centro, Baltijos jūros pakrantėje. Laivybai svarbi vietovė – jūros kranto lūžis Klaipėdos sąsiaurio žiočių šiauriniame krante (atrodęs kyšuliu – ragu), žinotas nuo seno. Ties įplauka į Kuršių marias nuo seno galėjo kurtis žmonės. 1253 II 8 Kuršo vyskupas Kristijonas ir Livonijos ordino magistras, nustatydami būsimo Klaipėdos miesto valdų ribas, šiaurėje jas nubrėžė ties Melnrage. 1503 Kryžiuočių ordino didysis magistras Friedrichas von Meissenas Melnragės apylinkėse paskyrė žemės Klaipėdos miestiečiams. Pirmieji nuolatiniai gyventojai (jauni žvejai iš apylinkės kaimų nuo Karklininkų iki Smeltės – Brunsas, Gvildys, Skirbstas ir Ulpinis) ten apsistojo gal XVIII a. pradžioje Septynerių metų karo metais rusai beveik visai iškirto Melnragės-Girulių mišką. Dirbamuosius laukus ir pievas ilgainiui užnešė pustomas pajūrio smėlis. 1759–1761 Melnragėje gyveno 5 žvejų šeimos: Niklau Zandigas, Jurge Zandigas, Jons Šaulys, Martynas Tydekas, Jurge Keršulis. 1785 buvo 7 šeimos (35 žmonės) 7 sodybose. Minėtini gyventojai: Brunsas, Gvildys, Ulpins, Skroblis, Bakšas, Kuršis. Vėliau šiauriniame pakraštyje įsikūrė Brusdeilynas, Šušelis, Liepa, I. Losmanas, J. Kiošis, M. Cvikis, Urbonas, M. Mareinis, J. Urbonas, M. Varna, M. Juraška, J. Jakšas, G. Jakšas, M. Erceninkas, G. Kuršius, Brencis ir Michaelis Gaigals – kuršininkų ir lietuvininkų žvejai. Tarp išsimėčiusių Melnragės sodybų liko kaimo ganykla. Vaikai lankė mokyklas Kalotėje, Purmaliuose ir Mažajame Tauralaukyje. XVIII a. pabaigoje į Melnragę iš Kuršo atsikėlė Kiošius, Gaigals, Pričinas, Brencis, Toleikis. Iki XIX a. pradžios pajūrio žemė priklausė Prūsijos iždui. Naujakuriai ten galėjo apsigyventi tik leidus valdžiai. Valstybinėse žemėse XIX a. apgyvendinta 10 šeimų. XIX a. pradžioje Melkragen (Mellenragen) kaime buvo 50 gyventojų 15 sodybų. Po 1820 žvejai išsipirko sodybviečių sklypus, o kita pajūrio žemė toliau liko valstybinė (nors ja naudojosi kaimo gyventojai savo daržams ir ganykloms), mišką įsigijo Klaipėdos pirkliai. 1833 buvo 106 gyventojai (tarp jų 17 žvejų ir 7 samdiniai). XIX a. viduryje buvo 175 gyventojai 23 sodybose. Tada kalbėta lietuviškai ir vokiškai. Gyventojai pelnėsi ir iš laivybos. Jei vėjas ir srovės nebūdavo palankūs, ne visi senoviniai burlaiviai įplaukdavo į Klaipėdos uostą. Tada prekes savo valtimis plukdydavo Melnragės žvejai ar padėdavo laivus nuvilkti iki Klaipėdos. Ties Melnrage dažnai duždavo laivai (vien 1852–1856 būta net 22 avarijų). Laivų liekanas melnragiškiai naudodavo statyboms, kurui. Nuo 1834 pajūris iki Olando kepurės perleistas Klaipėdos pirklių gildijai, įsipareigojusiai tvarkyti pakrantę. Tada pradėtus molus padėjo statyti ir Melnragės gyventojai. Jie pradėjo formuoti pakrantės prieškopę, tvirtino smėlį žabų užtvaromis. Melnragei priskirtas gintaro inspektorius, kuriam melnragiškiai turėjo atiduoti visą surastą gintarą. XIX a. viduryje pajūryje įrengta laivų gelbėjimo stotis. Tada pradėjo kurtis II Melnragė, kur apsigyveno Michelis Šušelis, Martynas Pričinas, Johanas Tydekas, Martynas Juršys, Johanas Lukošius, Michelis Tydekas, Jokūbas Jaudžimas, Michelis Ermonaitis, Georgas Voveris, Augustas Šušelis, Martynas Gaigals, J. Kurmis. 1848 ten buvo 10 sodybų. XIX a. pabaigoje. Melnragė sparčiai augo. 1885 buvo 463 gyventojai 79 sodybose, o 1897 net 560 gyventojai. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, prasidėjo migracija į miestus. 1905 buvo 425 gyventojai (iš jų tik 47 vokiečiai). XX a. pradžioje kaimo žvejai turėjo 14 žvejybinių burvalčių, 22 nedideles irklines valtis ir 8 motorinius-burinius kuterius (šie švartuoti Valgume). Be jūros žvejybos, verstasi žemdirbyste (auginta bulvės, javai). Pamažu Melnragė tapo ir vasarviete. Savitą žvejų gyvenvietę tyrinėjo Altertumsgesellschaft Prussia [Prūsijos senovės draugijos] nariai, jie surinko vertingų žinių apie pajūrio žmonių gyvenseną. Lietuvos valdymo metais Melnragė plėtėsi kaip vasarvietė. 1933 jai suteiktos kurorto teisės. Pastatyta daug vasarnamių, vilų, nutiestos gatvės. Navigacijos ženklai pajūryje rodė kelią į Klaipėdos uostą. Melnragėje buvo mėgstama klaipėdiškių maudyklė. 1925 buvo 403, 1939 – 800 gyventojų. Melnragės sodybos nusidriekė pajūriu per 4 kilometrus. Sovietinės okupacijos metais nebeliko senųjų gyventojų, tradicines sodybas nustelbė kraštui nebūdingi pastatai, griežtai apribota laivybos ir lankymosi pajūryje laisvė. Ir po 1990 Melnragė toliau keičiama, nyksta tradicinio paveldo liekanos. Vietovardis kuršių-latvių kilmės (latv. melns „juodas“ + ragas) – plaukiantieji jūra matydavo tamsiu mišku apaugusį kyšulį.

Vilius Pėteraitis

Jonas Putrius

Martynas Purvinas

Iliustracija: „Melnragė“, 1938, aliejus, drobė 40×44 / Iš Buračų šeimos rinkinio. Valentino Ivinsko reprodukcija

Iliustracija: Tingusis upelis Melnragėje, 1970

Iliustracija: Užtvenkus upelius, įtekančius į jūrą, patvinsta pakrantės miškas, 1970

Iliustracija: Melnragės paplūdimyje žvejų tinklai, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Paplūdimio vila, 1935 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio