Mažosios Lietuvos vardynas

Mažõsios Lietuvõs vardýnas, lietuvininkų vardai bei pavardės (antroponimai) ir negyvenamųjų bei gyvenamųjų vietų vardai (oikonimai). Seniausi Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardų užrašymai aptinkami Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (vok. Wegeberichte), nuo XVI a. I pusės – lietuviškų valsčių ekonomikos, teisės, kultūros ir švietimo valdiniuose dokumentuose, kurie sukaupti Rytprūsių foliantuose (vok. Ostpreußische Folianten) ir Etats-Ministerium fonduose, dabar laikomuose Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne (Karaliaučiaus archyvas). Čia be kita ko laikomos Prūsijos senosios ir naujosios (po 1806) kariuomenės XVII–XIX a. bažnytinės knygos (vok. Militärkirchenbücher) arba jų kopijos, kur nemažai ir lietuvininkų pavardžių. Svarbus asmenvardžių ir vietovardžių šaltinis yra Mažosios Lietuvos lietuviškų parapijų bažnyčių knygos (knygos), kurių originalai arba fotokopijos laikomos Evangelikų centriniame archyve (vok. Evangelisches Zentralarchiv, EZA) Berlyne, Vokiečių genealogijos centre (Deutsche Zentralstelle für Genealogie) Leipzige ir kitur. Pirmajame (EZA) archyve yra Tilžės 1673–1799, Žilių 1687–1819, Būdviečių 1695–1944, Stalupėnų 1729–1803, Būdviečių 1730–1913, Priekulės 1732–1877, Kraupiško 1736–1904, Vėluvos 1751–1852, Ragainės 1757–1822 ir kitų, antrajame – Įsruties 1619, Tilžės 1647, Žuvininkų 1648, Laukstyčių 1663 ir kitų lietuviškų parapijų knygos. Jose krikšto, konfirmacijos, užsakų, santuokos, mirties registracijos įrašai (taip pat ir su gyvenamųjų vietų vardais), rašyti iš pradžių lietuvių (dažnai pramaišiui su vokiečių), lotynų, vėliau tik vokiečių kalbomis. Tikrinių vardų dėta ir į XVIII–XIX a. Jokūbo Brodovskio, Georgo H. F. Nesselmanno žodynus, tačiau ne visai tiksliai lokalizuotų. Dalis šaltinių, ypač XIX a. valdinių dokumentų, yra ir Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto ir Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose, Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, tačiau nėra sudaryta jungtinio Mažosios Lietuvos vardų šaltinių katalogo ir fondo. Vilius Kalvaitis pateikė 15 000 Mažosios Lietuvos asmenvardžių ir vietovardžių rinkinį Lietuwiszku Wardu Klėtelė (Tilžė, 1910). Pastaraisiais dešimtmečiais Mažosios Lietuvos asmenvardžių ir vietovardžių yra paskelbę vokiečių istorikai ir genealogijos tyrinėtojai Horstas Kenkelis, Hansas Heinzas Diehlmannas, Bruno Janczikas, Fritzas Naunheimas, Reinhardas Wenskus. Mažosios Lietuvos asmenvardžių ir vietovardžių kilmės ir darybos tyrimai padeda skirti baltiškus, prūsiškus ir lietuviškus vardyno sluoksnius, nustatyti būdingus lietuvininkų vardyno kilmės ir struktūros poslinkius. Tačiau išsamesni visapusiški tyrinėjimai dar tik pradedami (G. Kiškienės, A. Žemienės ir kitų straipsniuose). Svarbios Viliaus Pėteraičio studijos apie Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžių istoriją, kilmę ir reikšmę. Lietuviški vardai (ypač vietovardžiai) patyrė stiprią prievartinio vokietinimo, vėliau rusinimo įtaką. Pirmoji vokietinimo banga buvo Vokiečių ordino laikais. Iki XVIII a. tik kai kurie vietovardžiai buvo keičiami vokiškais (Įsruties apskritis). Po 1873 įvedus vokiečių kalbą mokyklose ir teismuose, pavardės vokietintos fonetiškai ir gramatiškai, o vietovardžiams dažniausiai pridurdavo galūnę -en ir vis dažniau versdavo į vokiečių kalbą. Vokietinimas ypač suaktyvėjo XX a. pradžioje, o nacių laikais (1938), specialiai sukūrus 3300 naujų vokiškų vietovardžių, buvo pakeista daugiau kaip pusė lietuviškų vietovardžių. Po 1946 visi Karaliaučiaus srities vietovardžiai pakeisti rusiškais, Lenkijai priskirtame plote – sulenkinti. Dabar Lietuvoje vartotinos vietovardžių. norminės lytys, atkurtos pagal bendrinę lietuvių kalbą (Marija Razmukaitė).

L: Bestandverzeichnis der Deutschen Zentralstelle für Genealogie. Teil I. Die Kirchenbuchunterlagen der östlichen Provinzen Posen, Ost- und Westpreußen, Pommern und Schlesien. Bearbeitet von Martina Wermes, Renate Jude u.a. Leipzig, 1991; Drotvinas V. Mažosios Lietuvos vardyno šaltiniai Vokietijos archyvuose // Lietuvių kalbotyros klausimai. XXXVIII. 1997; Fenzlau W. Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets. Halle/Saale. 1936; Garliauskas V. Lietuviškų oikonimų lytys nelietuviškuose XVI–XIX a. šaltiniuose // Lietuvių kalbotyros klausimai. XL. 1998; Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig. 1922; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Matulevičius A. Tilžės apskrities lietuviai ir jų pavardės prieš 3 amžius // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos vietovardžių svetimėjimas XX a. // Lithuania Minor, Studia Lituanica, III, New York, 1976; Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997; Salys A. Raštai // Tikriniai vardai. Roma, 1983; Verzeichnis der Kirchenbücher im Evangelischen Zentralarchiv in Berlin. Teil I. Die Kirche der altpreußischen Union. Berlin, 1992; Zinkevičius Z. Lietuvių kalba Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose // Lietuvių kalbos istorija. V. V., 1992.

Vincentas Drotvinas

Iliustracija: Pavardžių rašyba: Begėdžių kaimas, Klaipėdos apskritis. Pašarvota Elzė Kybrancaitė-Mačpreikšienė (dokumentuose – Matzpreiksz). Stovi: kunigas Jurgis Gavėnis, pateikėjos svainis (onkulis) Jurgis Kybrancas ir brolienė Elzė Mačpreikšienė, 1958 / Iš Betty Matzpreiksz albumo

Iliustracija: Tarmiški ar paprotiniai antkapių užrašai – lietuvininkų gyvenimo pėdsakai Klaipėdos krašte. Tekstas ant Šyšos kapinių kryžiaus: „Czon ilses Deweje Ertme Minjotene isz Szieszaskrantas, Gimusie Brumpreikszike, gim. 8 Dezbr. 1825, mir. 8 März 1898“