margučiai

margùčiai, dažyti ir ornamentuoti kiaušiniai. Margutis – svarbiausias apeiginis Velykų stalo valgis. Simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos atgimimą, žydėjimą ir vaisingumą. Jų dažymo paprotys susijęs su pavasario švenčių apeigomis, minėtas vienoje Martyno Mažvydo giesmėje (1549). Margučiai dažyti Jurginėms, Velykoms ir Sekminėms. Buvo paplitęs paprotys apdovanoti margučiais svečius ir artimuosius, ypač krikštavaikius. XVI a. Rytprūsiuose margučiai dovanoti vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo, tikint, kad apeiginis kiaušinis tai suteiksiąs. Margučius su kitomis dovanomis rinkdavo lalautojai. Buvo paplitęs paprotys daužtis margučiais, juos ridinėti. Kiaušinių dažymą aprašo ir Carlas Cappelleris (XIX a.). Kiaušinius dažydavo raudonai, geltonai arba mėlynai. Margučius valgydavo, mainydavo arba eidavo jais muščių. Vaikai stengdavosi turėti kuo daugiau margučių. Cappelleris rašė, kad XIX a. kiaušinių marginimas buvo beveik išnykęs. Ant kiaušinių vašku užrašydavo savo vardą, kiemą ir metus. Tą kiaušinį įdėdavo į lapienę ir palikdavo porai valandų. XIX a. pabaigoje pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Iki XX a. pradžios kiaušiniai dažyti daugiausia augaliniais dažais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis). Marginti dvejopai: nudažyti (dažuose išvirti) kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais; kiaušiniai pirma išmarginami vašku, paskui dažuose išlaikomi. Margučiai dažniausiai puošiami geometriniais raštais: kombinuotais trikampiais, keturkampiais ir kitaip. Marginant kiaušinis pirmiausia ornamentų juosta padalijamas pusiau. Neretai juosta susidėjo iš paukščio pėdelių arba iš spinduliukų, sudėstytų pusapskritimiais (gal tai tekančios ir besileidžiančios saulės įvaizdžiai). Išdėlioti pakaitomis pusapskritimiai perteikia laiko tėkmę. Jų nenutrūkstama seka – ciklinė laiko samprata, būdinga žemdirbių kultūros tautoms. Juosta dalija kiaušinį į dieną ir naktį, viršuje – matomoji saulė, apačioje – nusileidusi, plaukianti požemio mariomis. Dažnai abi saulutės vaizduotos apjuostos dantytais, brūkšniuotais, taškuotais ratais – tai rasos lašeliais apšlakstyta dirva. Margučių dalijimą į dieną ir naktį patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailąjį kiaušinio galą, o antrąją – ir bukąjį. Jei kiaušinis juosta apvedamas išilgai, lieka nemažai vietos jo šonuose, kur gali tilpti ir didesnis ženklas. Ant seniausiųjų margučių buvo su saule susijusių simbolių: pasaulio medis, žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelio schema, struktūrizuojanti erdvę ir laiką. Pastarąjį sudaro kvadratas, kurio kampuose keturios saulės – tekos ir laidos padėtys, kur šviesulys būna per Kalėdas ir Kupoles. Tarp saulių įkomponuojami keturi medžiai, žymintys pasaulio šalis.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 376–377; Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., 1981, p. 259–265; TLE.

Iliustracija: Margučiai, 1920 / Iš Tado Daugirdo rinkinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

Iliustracija: Margučių kosmogramų aiškinimas: 1 – Saulė, amžinasis laikas, šviesa, šiluma, gerovė; Saulė, globojanti užsėtą dirvą; darbo diena ar savaitė; 2 – gyvenamoji vieta, „tėvulio dvaras“, pasaulio centras – sakralinė erdvė. Erdvės struktūra: horizontaliai dalijama į 4 dalis kraštiniais Saulės tekėjimo ir laidos azimutais bei Pasaulio medžio projekcijomis; 3 – įdirbta dirva, „sodas“, rūtų darželis, gyvybės sėkla ir šaltinis, moteriškojo ir vyriškojo pradų jungtis; 4 – moteriškumo simbolis, rūtų darželis, „kupetaitė“, Pasaulio kalnas ar dangaus skliautas; 5 – „ugnies kryžius“, kosmoso dinamika, dangaus skliauto sukimasis; drakono (Žalčio) žvaigždyno projekcijos: paaukotų žirgų galvos; 6 – Žaltys – jungtis tarp vertikaliųjų pasaulio dalių; evoliucijos ir involiucijos procesų simbolis; 7 – Saulės vežimas, pakinkytas dvyniais žirgais ašvieniais (kai kurie variantai, pvz., 3, 5, evoliucionuoja į antrosios eilutės tipo kosmogramas) / Iš Liberto Klimkos rinkinio