lalautojai

laláutojai, lalauniñkai, būrys vaikinų, nuo Velykų pirmosios dienos vakaro iki antrosios dienos rytmečio vaikščiodavusių iš kiemo į kiemą. Oracijomis, specialiomis dainomis (vadinamosiomis lalinkomis) su priegiesmiais vai lalu lalu, ei, lalo lalo, vynelis žaliasai ir kitais sveikindavo su švente ir pavasariu. Merginoms linkėdavo greičiau ištekėti, šeimininkams – laimės, gero derliaus ir prašydavo dovanų. Kaip teigia Carlas Cappelleris: lalauninkai meldžia poną – ei lalo, auksinėlį į dalmoną, ei lalo. Prieš laluodami sueidavo po kiekvieno šeimininko trobos langu, pasibelsdvo ir atsiklausdavo, ar šeimininkai sutiks nameliu palinksminti. Lalinką pradėdavo tik gavę šeimininko sutikimą. C. Cappelleris rašo, kad 1854 per Velykas paskutinį kartą girdėjo tokią dainą savo gimtajame kaime Alekskiemyje (Stalupėnų apskrityje).

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 375.

Angelė Vyšniauskaitė