Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuviški raštai

lietuviško rašto formavimasis nuo seniausių rašto ženklų iki bendrinės rašomosios kalbos.

lietùviški rãštai. Sunku nustatyti, kada lietuviai pradėjo rašyti. Tikėtina, kad lietuvių protėviai nuo seno turėjo tam tikrus su raštu susijusius ženklus, atskirus simbolius, bet tai nebuvo tikrasis raštas, kuris į Vidurio ir Rytų Europos šalis atėjo kartu su krikščionybe. Seniausi krikščioniški terminai, patekę į lietuvių kalbą dar prieš oficialų krikštą, yra rytų slavų kilmės (pvz., bažnyčia, gavėnia, Velykos ir kita). Vėliau lietuviai priėmė iš Vakarų atėjusią krikščionybę. Tuomet į lietuvių kalbą buvo išversta žegnonė, poteriai, galbūt ir kitos maldos, be kurių naujakrikštai negalėjo apsieiti. Vertimais rūpinosi vienuoliai pranciškonai, apie 1245 atvykę į Lietuvą greičiausiai iš Rygos. Lyginamoji lietuviškų poterių analizė rodo, kad poteriai į lietuvių kalbą buvo išversti iš vokiečių kalbos. Manoma, kad pranciškonai naudojosi lietuviškais poterių tekstų užrašymais. Seniausi išlikę lietuviški įrašai lotyniškose knygose yra padaryti prieš pirmųjų spausdintų knygų lietuvių kalba atsiradimą. Prūsijoje tokių rankraščių galėjo ir nebūti, nes čia poteriai buvo verčiami į prūsų, o ne į lietuvių kalbą. Visus Prūsos gyventojus kryžiuočiai laikė prūsais, lietuvių kalbos jie galėjo ir nepastebėti. Prūsoje lietuviški poteriai greičiausiai atsirado tik Reformacijos laikais. Tai buvo susiję su protestantų kunigų iš Lietuvos atsikėlimu. Pirmoji lietuviška knyga pasirodė Mažojoje Lietuvoje – tai Martyno Mažvydo Catechismvsa Prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes... (1547). Mažojoje Lietuvoje spausdinti lietuviški raštai atsirado anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje, t. p. jie čia greičiau suklestėjo, atsirado lietuvių rašomoji kalba (dar lietuvių bendrinės rašomosios kalbos atsiradimas Mažojoje Lietuvoje). XVIII a. Prūsijoje lietuviški raštai ir lietuvių rašomoji kalba tobulėjo. Nuosmukis prasidėjo tik nuo XIX a. II pusės. Tai susiję su germanizacijos stiprėjimu. XIX a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, bendrinės rašomosios kalbos modelis iš Mažosios Lietuvos buvo perimtas Didžiojoje Lietuvoje ir davė pradžią dabartinei lietuvių bendrinei kalbai. Spaudos draudimo laikotarpiu lietuviškos knygos daugiausia buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje ir knygnešių slapta gabenamos į Didžiąją Lietuvą. 1918 Lietuvai tapus nepriklausoma, lietuviški raštai ištobulėjo. Vyko intensyvi jų turinio, žanrų ir kalbos stilistinė diferenciacija. Tą procesą pristabdė Antrasis pasaulins karas ir okupacijos, ypač sovietinė, trukusi beveik pusę šimtmečio.

L: Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. V., 1967; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 1–6. V., 1964–1994; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995; Zinkevičius Z. Lietuvių poteriai. Kalbos mokslo studija. V., 2000.

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Lietuviškų poterių tekstas iš anglo J. Wilkinso veikalo „Samprotavimai apie filosofinę kalbą ir atitinkamą raštą“ (Londonas, 1660), atspausdintas Karaliaučiaus spaustuvininkų naudotame vadovėlyje / lš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“

Iliustracija: Knygnešių laikų Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje, viršelis, 1901

Iliustracija: A. B. Klaipėdiškio (Anso Bruožio) knygos „Prūsų lietuvių raštija“ viršelis, 1913