Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Lauksargiai

bažnytkaimis ir valsčiaus centras Pagėgių apskrityje

Laũksargiai (vok. Laukszargen, Laugßargen, Laukszargen, Laukßargen), bažnytkaimis ir valsčiaus centras Pagėgių apskrityje, 20 km į šiaurės rytus nuo Tilžės, 10 km į pietvakarius nuo Tauragės, Mažosios Lietuvos pasienyje. Įkurti aukščiausioje apylinkės vietoje gal kaip senųjų žemės (lauko) sargybinių būstinė pasienyje. Iki XIX a. pradžios buvo nuošalus žemdirbių kaimas, nuo valstybinės sienos atskirtas Meldikupės gilaus slėnio bei miško. Svarbiausias centras tada buvo Kalėnai prie Jūros slėniu vingiavusio senojo vieškelio Tilžė–Tauragė. Lauksargių raidą visiškai pakeitė 1830–1833 per jų žemes nutiestas tarptautinis plentas Karaliaučius–Tilžė–Tauragė–Sankt Peterburgas. Buvusio kaimo vietoje paplente nusidriekė naujos sodybos. Lauksargiuose dar labiau pagyvėjo kontrabanda ir oficiali tranzitinė prekyba. XIX a. viduryje buvo šatulinių ir laisvųjų ūkininkų kaimas bei dvaras su 226 gyventojais 54 sodybose. Lauksargiai tada valdė 1501 margą ir 88 rykštes žemės, laikė 49 arklius, 75 galvijus, 72 avis, 106 kiaules. Tada daug pelno gauta iš amatų ir verslų, aptarnaujant plentu pravažiuojančius žmones. Vaikai lankė Traksėdžių mokyklą. Veikė muitinė ir sienos perėjimo punktas. Per Lauksargius gabentas tarptautinis paštas, įvairios prekės. XIX a. viduryje (per Krymo karą užblokavus Rusijos uostus) plentas pro Lauksargius tapo ypač reikšminga ir judria magistrale iš Rusijos į Vakarų Europą. Lietuviškos spaudos draudimo laikais iš Tilžės ir kitur per Lauksargius knygnešiai gabeno lietuviškus spaudinius. 1883 Lauksargiuose knygrišys Zieche užsakė 100 egzempliorių Lietuviško Aušros kalendoriaus. 1905 buvo 600 gyventojų, iš jų 104 lietuviai (6 %). 1912 Lauksargiuose buvo 680 gyventojų, 4 užeigos (Ludw. Balschuweit ir kitos), vietinė taupomoji-skolinamoji kasa, 2 statybinių medžiagų krautuvės, 2 lentpjūvės, sūrinė (Frz. Mertins), kepykla, statybininkų artelė, 2 bitynai, sviesto ir taukų krautuvė (Anna Kropat), audinių bei drabužių krautuvė, 2 malūnai, 4 kalvės (Szameitat, E Woischwill ir kitos), 2 siuvyklos (F. Lingat ir kitos), 4 įvairių prekių krautuvės, 2 stalių dirbtuvės (E. Petschulat ir kitos), račiaus dirbtuvė (F. Pleteit), veterinaras, pašto, telegrafo ir telefono skyrius bei kita. 1904 nuo Pagėgių iki Lauksargių nutiesta plačiojo geležinkelio linija Pirmojo pasaulinio karo metais pratęsta iki Radviliškio ir Šiaulių (taip sukurta tiesioginė trasa Tilžė–Ryga, Baltijos šalis sujungusi su Vakarų Europa). Lauksargiuose įrengta nemaža geležinkelio stotis. Nuo 1923 neteko ekonominės reikšmės kaip pasienio gyvenvietė, tarpvalstybinis prekybos ir kontrabandos verslas persikėlė prie Nemuno. 1926 buvo 553 gyventojai, valdyta 842 ha žemės. 1939 buvo apie 750, 1941 – 500 gyventojų. Nuo 1912 Lauksargiuose veikė lietuvių jaunimo draugija „Žiedas“, vėliau jaunųjų ūkininkų ratelis. Tarpukariu veikė 2 pradžios mokyklos ir Klaipėdos krašto mokyklų draugijos lietuviška mokykla, paštas, pieninė, valsčiaus įstaigos ir kita. Sovietmečiu daugelis senųjų sodybų Lauksargiuose suniokotos, gyvenvietę pakeitė kraštui nebūdingi statiniai. Beveik nebeliko senųjų krašto gyventojų. Vietovardis sietinas su liet. lauksargis „dvaro ar kaimo laukų sargas“, kuris galėjo būti ir mitologinė būtybė, serginti laukus; plg. dar pavardė Lauksargis (V. Kalvaitis).

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Lauksargių aikštė su evangelikų bažnyčia, 1998

Iliustracija: Lauksargių geležinkelio stotis, 1998

Iliustracija: Lauksargių jaunųjų ūkininkų ratelis (JŪR) ir vaidintojai, sėdi penktas iš kairės Mikas Šimkus, 1934 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

Iliustracija: Paminklinis akmuo Pirmojo pasaulinio karo kariams, žuvusiems Hindenburgo aikštėje 1917 Lauksargiuose / Iš S. Butkaus albumo

Iliustracija: Laukininko sodyba-vienkiemis Lauksargių apylinkėse, 2001

Iliustracija: Lauksargių jaunųjų ūkininkų ratelio ekskursija į Nidą, apie 1936 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio